Globalizacija pilietybę pavertė preke. Matthew Valencia susiruošė ieškoti naujo paso ir rado visai nebrangių pasiūlymų.
Jalalas (vardas pakeistas) – sklandžiai angliškai kalbantis Irako telekomunikacijų bendrovės vadovas, turintis Harvardo diplomą. Jo žmona – chirurgė. Pagal bet kuriuos standartus ši pora gyvena pasiturinčiai ir nuo seno mėgsta keliauti. Ypač jai patinka Komo ežeras Italijoje. Tačiau Irako pilietybė dažnai sukelia sunkumų prašant vizų. Todėl prieš kelerius metus Jalalas su žmona pateikė paraiškas tapti dar vienos šalies – Antigvos – piliečiais. Po keletą mėnesių trukusių įvairių formų pildymo ir patikros jie investavo kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių į šios Karibų jūros salos nekilnojamąjį turtą bei plėtros fondą ir už tai gavo pasus. Su jais gali be vizų keliauti į 130 pasaulio šalių, tarp jų – daugumą Europos valstybių. Norėdama parodyti neblėstantį dėkingumą konsultantui pilietybių klausimais, kuris padėjo sutuoktiniams tapti irakiečiais ir antigviečiais, kaskart lankydamasi prie Komo pora nusiunčia jam atviruką.
Francesco Corallo pilietybės istoriją nulėmė visai kitos priežastys. Interpolo ieškomiausių asmenų sąraše esantis italų verslininkas įsigijo Dominikos pasą ir net bandė reikalauti diplomatinės neliečiamybės – jis tvirtino esąs nuolatinis salos atstovas Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje. Šiuo metu jis suimtas Šv. Martyno saloje – mažytėje Nyderlandų teritorijoje Karibų jūroje – ir laukia ekstradicijos į Italiją, kuri verslininką kaltina mokesčių slėpimu ir politikų papirkinėjimu.
Vienas – nusipelnęs įmonės vadovas, norintis įveikti kiek kitokiems žmonėms sukurtas užkardas, o kitas – ieškomas nusikaltėlis, bet abu yra pasų prekybos rinkos klientai. Paprastai visuomenė neigiamai vertina pilietybės ar leidimo gyventi šalyje suteikimą mainais į finansinį atlygį, bet šis reiškinys, kaip ir ofšoriniai verslai, apima platų moralinį spektrą. Kiek jame baltos, o kiek juodos spalvos, galima tik spėlioti, nes duomenys migloti. Pasienio apsaugos tarnybų asociacijos „Borderpol“ atstovas Peteris Vincentas mano, kad maždaug 1 proc. šio verslo klientų yra žmogaus teisių pažeidėjai, pinigų plovėjai ir kiti nuo teisingumo besislapstantys asmenys, o likusieji 99 proc. – daugiausia keliautojai arba besirengiantys „pasaulio pabaigai“ (bėgantys iš šalių, kurioms gresia politinis nestabilumas ar pragaištingi pasaulinio atšilimo padariniai).
