Landono Speerso nuotr.Paskutinės Rusijos didžiausio nepriklausomo rusų laikraščio dienos. Apie jas pasakoja karo korespondentė Jelena Kostjučenko.
Tą naktį, kai prasidėjo karas, sapnavau nepaprastai ryškiai. Vienu metu net nuėjau į virtuvę parūkyti. Draugė, pas kurią buvau apsistojusi, pasakė, kad bombarduojamas Kyjivas. „Kas?!“ – perklausiau aš.
Dirbu „Novaja gazeta“ (didžiausiame rusų nepriklausomame laikraštyje) Maskvoje. Į redakciją atvykau palyginti anksti, bet visi jau buvo ten. Per rytinį susirinkimą nuspręsta, kad mudu su kolega Ilja Azaru vyksime į Ukrainą. Man buvo pavesta rašyti apie pietinį įsiveržimo frontą: Chersoną, Mariupolį, Mykolajivą ir Odesą.
Ilja bandė pasiekti Ukrainą sausuma, bet pasienyje FSB (Rusijos slaptoji policija) jo nepraleido. Paskui vietinė Rusijos policija jį apkaltino vogus medų iš pagyvenusios moters. Nuskristi į Ukrainą negalėjau, nes oro uostai jau buvo bombarduojami ir nepriėmė lėktuvų. Nusipirkau bilietą į Moldovą, bet, kol susiruošiau kelionei, ši šalis irgi uždarė savo oro erdvę. Nutariau vykti per Lenkiją. Varšuvoje supratau, koks didelis ir globalus šis karas. 2015–2016 m. lankiausi Donbase. Tai irgi buvo tikras karas, bet aplinkinių šalių jis nepalietė.
