Vytis SnarskisKorepetitoriai tapo ginklais pasaulinėse švietimo varžybose. Emma Irving domisi, kiek tėvai pasiryžę dėl jų atiduoti.
„Britiškos knygos – šūdas, – pareiškė Jusufas ir su trenksmu užvertė mano „Puikybės ir prietarų“ tomą. – Vakarų propaganda. Kaip BBC ir karalienė.“ Pro sunkias šilkines užuolaidas sunkiasi blyški šviesa. Jau dvi valandas sėdžiu šioje erdvių namų vilkduobėje prabangiame Londono Belgreivijos rajone su apkūniu penkiolikmečiu, kuriam rūpi tik 3000 svarų sterlingų (3300 eurų) kainuojanti turkiška degtinė ir tautinis nacionalizmas (kaip suprantu, viena pakursto kita).
Jusufas jau išdėstė, kad jam nepatinka britės, papasakojo, kaip sprendžia masturbacijos klausimą („mano kultūroje tai draudžiama, todėl moku pinigus, kad kas nors tai padarytų už mane“), ir išsakė tvirtą tikėjimą Osmanų imperijos atgimimu. Man pavesta jį parengti egzaminams, kurie laikomi sulaukus šešiolikos, taip pat pokalbiui, kuris būtinas norint įstoti į naują mokyklą paskutiniams dvejiems vidurinio išsilavinimo metams. „Tai mokyklos turėtų teikti paraiškas dėl manęs, – piktinosi jis. – Gal galime tiesiog nupirkti biblioteką ar ką nors?“
Jusufui pakanka smegenų suprasti, kad privatus mokymasis beveik nepakeis jo gyvenimo galimybių. Nepriklausomai nuo egzaminų rezultatų, jis anksčiau ar vėliau įsilies į šeimos verslą ir greičiausiai niekada nestokos pinigų. Pagyrimai, geri pažymiai, aukščiausio lygio universitetai ir kiti trokštami keliai į sėkmę, kuriuos atveria korepetitorius, Jusufo visiškai nemotyvuoja. Jis kiaurai mato privatų mokymąsi ir yra įsitikinęs, kad tai gryna apgaulė.
