Unsplash, ShutterstockMatthew Bremneris pasakoja apie argentinietį, kurį prieš kelis dešimtmečius žiauri chunta pavertė našlaičiu.
Devintojo dešimtmečio viduryje, dar būdamas vaikas ir namie gulėdamas lovoje šalia motinos, Guillermas Gómezas išgirdo keistą klausimą: „Ką darytum, jei vieną dieną man būnant darbe ateitų kokia nors moteris ir pasakytų, kad ji yra tavo motina? Ar pabėgtum su ja?“ Guillermas nesuprato. Kaip jis galėtų turėti kitą motiną? Jo akys paplūdo ašaromis. „Aš niekur nepabėgsiu, – šniurkščiojo jis. – Tu esi mano mama.“
Teodora buvo žema, stambaus sudėjimo, labai temperamentinga moteris, bet visada buvo atsidavusi sūnui ir sąskaitas apmokėdavo ilgas valandas dirbdama namų tvarkytoja bei valytoja. Guillermo akimis, jiedu buvo nenugalima komanda. „Petys petin prieš pasaulį“, – kartą pasakė jis. Vis dėlto daugiausia jėgų pareikalaudavo kova ne su pasauliu, o su jo tėvu Franciscu.
Plinkantis rūkalius Franciscas Gómezas nekeldavo kojos iš namų be revolverio. Jis tarnavo Argentinos karinių oro pajėgų žvalgybos karininku, bet Guillermas nė nenutuokė, ką tėvas ten veikia. Namie F. Gómezas buvo negailestingai žiaurus savo žmonai: nuolat ant jos šaukdavo ir neretai mušdavo – retkarčiais ji dėl to net atsidurdavo ligoninėje. „Kartą jis jai trenkė šautuvu ir pasakė, kad nušaus į galvą“, – pasakojo Guillermas.
