Ahmedas Materas ir Ashrafas Fayadhas buvo geriausi draugai. Dabar pirmasis yra garsiausias Saudo Arabijos menininkas ir kultūros komisaras, o antrasis kankinasi tamsiame kalėjime. Nicolas Pelhamas pasakoja apie jų pakilimą ir nuopuolį.
Šiemet Saudo Arabijos sosto įpėdiniui Mohamedui bin Salmanui apsilankius Niujorke, Taimso aikštėje ant didžiulio reklamos stendo buvo rodomas garsiausio šios karalystės menininko A. Matero atvaizdas. Per pastaruosius kelerius metus jis sužibėjo Londono, Niujorko, Paryžiaus parodose ir tapo toks ryškus Saudo Arabijos meno scenoje, kad jo kolegoms tenka gerokai pakovoti dėl dėmesio. „Apie kitus autorius beveik niekas nerašo“, – pareiškė vienas Saudo Arabijos kuratorių. 2017-aisiais A. Materas buvo paskirtas MiSK meno instituto – to paties pavadinimo fondui pavaldžios kultūros ir švietimo organizacijos – meno direktoriumi. Šiai įstaigai pavesta rūpintis meno sklaida karalystėje ir kultūrine diplomatija – užsienyje. A. Materas atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant nepaprastai ambicingą ekonominių ir socialinių permainų planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės priklausomybę nuo pajamų iš naftos ir atsikratyti viduramžiško tamsumo bei neapykantos moterims etikečių.
Princas Mohamedas keliauja po pasaulį įtikinėdamas verslo lyderius, technologijų milžinus ir pramogų impresarijus, kad Saudo Arabijoje gali suklestėti ir populiarioji, ir aukštoji kultūra. Pirmąsyk per daugiau kaip 30 metų kino teatruose vėl rodomi filmai. Pirmą kartą šalies istorijoje arenose koncertuoja populiariosios muzikos žvaigždės. Šioje piligriminėje kelionėje A. Materas lydi princą kaip šalies meninio atgimimo įsikūnijimas. Jis dalyvavo Saudo Arabijos įpėdinio susitikime su Xi Jinpingu, per kurį būsimasis karalius Kinijos pirmininkui įteikė vieną menininko paveikslų.
A. Matero sėkmės istorija sudėtingesnė ir dviprasmiškesnė, nei galima spręsti iš dabartinio jo populiarumo. Ji atskleidžia ne tik neregėtą liberalizaciją, kuria šiuo metu mėgaujasi daugelis Saudo Arabijos kultūrinio elito atstovų, bet ir kompromisus su valdžia, kurių vis dar neįmanoma išvengti. A. Materas reputaciją susikūrė ne vien savo pastangomis. Bet kai kurie jo bendražygiai pristigo jėgų. „Žinoma, – sako vienas Saudo Arabijos menininkų. – Be Ashrafo nieko nebūtų pavykę.“
