Žurnalistas Oliveris Carollas su Ukrainos prezidentu susitiko tvirtove paverstame vadovavimo centre. Volodymyras Zelenskis atrodė pavargęs, bet nepraradęs humoro jausmo.
Balti metaliniai vartai žvangėdami atsiveria. Už jų matyti eglės ir maišai smėlio. „Sveiki atvykę į tvirtovę“, – sako prezidento patarėjas. Prisimerkus galima įžiūrėti snaiperius: kairėje, dešinėje, viršuje ir apačioje. Kur kas labiau į akis krinta didžiuliai metalo dirbiniai – oro gynybos sistemos. Vartams užsidarius vienas karys pakelia sovietinių laikų telefono ragelį ir pasiteirauja, kaip elgtis. Mus nuveda prie šoninio įėjimo, o paskui palydi vidun pro užtamsintus koridorius ir laiptines: aukštyn, žemyn, vis giliau į Ukrainos karo mašiną.
Pasiekti teritoriją, kur įsikūręs V. Zelenskis, mums užtruko visą valandą, nors įprastai kelionė truktų vos 10 minučių. Pastaruoju metu grįstose Kyjivo gatvėse eismo beveik nėra, bet centrinės miesto arterijos perplanuotos siekiant suklaidinti priešą. Kelias iki pilko sovietinio monolito vingiuoja pro prieštankines kliūtis, ginkluotus sargybinius ir vienas už kitą rimčiau įtvirtintus patikros postus. Persėdame į kitą automobilį. Įtempta parengties nuotaika Kyjive primena 2014 m. vasarį, kai Rusijos vyriausybės pastangos išlaikyti Ukrainą savo gniaužtuose privedė prie „orumo revoliucijos“, per kurią žuvo daugiau kaip 100 žmonių. Dabar sostinės ore vėl dvelkia kovomis.
Prezidentūroje mūsų paprašo prie durų palikti telefonus, prietaisus, elektroniką ir rašiklius – bet ką, kas galėtų būti panaudota tiksliai vietai užfiksuoti. Kol pareigūnai darbuojasi rankiniais metalo detektoriais, iš už didžiulės stirtos tualetinio popieriaus ritinėlių mus stebi neramios biuro administratorės akys. Ji – viena iš nedaugelio darbuotojų, vis dar kasdien atvykstančių į darbą iš namų: „Važinėti baisu, bet nėra kitos išeities.“ Dauguma štabo narių nuo pat karo pradžios miega ant sulankstomųjų lovų vadovavimo centre.
