ScanpixPūkai yra geriausia natūrali izoliacinė medžiaga, todėl pasaulinė prekyba plunksnomis klesti. Simonas Rabinovitchius domisi, kuo kimšta jūsų žieminė striukė.
1922 m. vasarą du George’ai pirmąsyk pabandė įkopti į Everesto kalną. George’as Mallory buvo pasiturintis visuomenės atstovas. Kembridžo universiteto absolventas, Anglijos bažnyčios pastoriaus sūnus vilkėjo geriausiais to laikotarpio alpinizmo drabužiais: striuke ir tvirtomis plačiomis kelnėmis. Jo bendražygis George’as Finchas atrodė lyg užklydęs į kalnus atsitiktinai – ūsuotas puošeiva australas, nepriklausoma asmenybė, mėgusi eksperimentuoti su naujovėmis: į žygį viršūnės link jis pasiėmė deguonies talpyklų ir dėvėjo pagal užsakymą siūtą striukę iš ryškiai žalio oro balionams skirto audinio, prikimšto paprastųjų gagų pūkų.
Tais laikais alpinistai jau naudodavo pūkais kimštus miegmaišius, bet iš pradžių G. Fincho bendražygiai tik juokėsi iš jo storos striukės. Viskas pasikeitė artėjant prie Everesto. „Šiandien buvo žvarbu. Kad nebūtų nuobodu, dar ir pakilo stiprus vėjas, – rašė G. Finchas savo dienoraštyje. – Dabar visi man pavydi gagų pūkų striukės ir iš jos nebesišaipo.“
Po trečio nesėkmingo bandymo pasiekti viršukalnę abu George’ai pasuko atgal. Po dvejų metų G. Mallory sudalyvavo dar vienoje ekspedicijoje į Everestą, bet netoli viršūnės dingo be žinios. Didvyrių ištroškusi visuomenė romantizavo jo pasiekimus alpinizmo srityje. G. Finchas šio žygio pakartoti nebandė ir ėmėsi nepalyginti mažiau romantiškos chemiko karjeros. Tačiau galiausiai jis padarė kur kas didesnį poveikį nei antrasis iki tol labiau išgarsėjęs George’as. Šiandien į aukštas viršukalnes kopiantys alpinistai dažnai gabenasi deguonies. Kitas australo išradimas buvo dar įtakingesnis ir išplito gerokai už alpinizmo ribų – per tą 1922 m. ekspediciją G. Finchas išrado pūkinę striukę.
