Pirminis interviu su dr. Urte Neniškyte planas – atidžiau pasigilinti į pašnekovės biografiją – pereina į pokalbį apie haliucinogenus, ateities mediciną, buvimą intravertu ir daugybę kitų temų. Viktorijai Vitkauskaitei toks posūkis atrodo lyg iliustracija, kokiais įdomiais ir netikėtais keliais mus šiandien vedžioja mokslas.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (GMC) vestibiulyje tuščia ir tylu. Pokalbio metu iki rugsėjo dar likusios kelios dienos, todėl studentai į mokslo įstaigą sugužės vėliau. Pati U. Neniškytė centre, kuriame mes ir susitinkame, dirbti ėmė 2016-aisiais. Tada jauna mokslininkė grįžo į Lietuvą svetur praleidusi aštuonerius metus: įgijo biochemijos mokslų daktaro laipsnį Kembridžo universitete ir stažavosi Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Italijoje. Užsienyje išsigrynino ir sprendimas grįžti namo, ir ją labiausiai dominanti sritis – molekuliniai neuromokslai.
Humanitarų laimei, kasdienę savo veiklą U. Neniškytė moka paaiškinti taip paprastai, kad klausantis netenka mandagiai linkčioti ir meluoti, jog supranti. Neuromokslininkė su komanda aiškinasi, kokiu principu žmogaus smegenys sprendžia, kurias smegenų tinklo jungtis reikia pašalinti, o kurias – palikti. Jau dabar žinoma, kad autizmas siejamas su per mažu jungčių šalinimu, o šizofrenija – per dideliu. Jei tyrėjams pavyktų nustatyti, kaip smegenys pasirenka jungtis, kurias vėliau sunaikina, tai būtų didžiulis žingsnis minėtų ligų gydymo link.
Dar prieš kelerius metus Lietuvoje molekulinius neuromokslus buvo galima vadinti viena didele niša. Bet U. Neniškytė čia įžvelgė tik pranašumą. Studijuodama Kembridže ji žinojo, kad norės grįžti į Lietuvą, ir mąstė, ką čia galės nuveikti. „Vadinasi, negalėjau mokytis apie epigenetiką, nes šioje srityje yra Saulius Klimašauskas. Ar apie DNR ir baltymo sąveiką, kai yra Virginijus Šikšnys. O molekulinių neuromokslų sritis Lietuvoje buvo palyginti netyrinėta. Tuščias laukas juk atveria galimybes, o ne jas apriboja“, – sako U. Neniškytė.
