Po Iraną keliaujantis Mykolas Juodelė fiksuoja lėtus, bet reikšmingus pokyčius šios šalies žmonių veiduose ir gyvenimuose.
Šiaurės Teherano gatvėse moterų, dėvinčių madingus vakarietiškus apdarus ir plaukus vos pridengiančių spalvingomis skarelėmis, jau senokai kur kas daugiau nei įsisupusių į juodus nikabus. Stilingo jaunimo pilnos hipsterių kavinės ir prabangūs butikai šaligatvius dalijasi su tradiciniais restoranais, turgaus prekiautojais ir mečetėmis. Drauge sportuojantys vaikinai ir merginos užtvindė miesto parkus, o šių suoliukus nutūpė į tokius pokyčius kritiškai žvelgiantys vyresnės kartos iraniečiai.
Kai temstant pasigirsta mečečių kvietimas maldai, Teherano jaunimas mieliau traukia į vakarėlius, pasimatymus, pusiau legalius metalo, elektroninės muzikos koncertus arba bendras moterų ir vyrų šokių, jogos, teatro pamokas. Tokiais savo veiksmais jie balansuoja ant įstatymo ribos ar net ją peržengia, nes visa ši veikla Irane yra draudžiama.
Savaitgaliais viename šalies sostinės centre esančių restoranų pasirodo atlikėja, sutraukianti minias žiūrovų. Įstatymas neleidžia Irane koncertuoti moterims, be to, ši dainininkė atlieka priešrevoliucines popdainas, kurias islamiškasis režimas laiko amoraliomis. Tuo pat metu už kampo esančioje Revoliucijos gatvėje patruliuoja žali Irano moralinės policijos autobusiukai: pareigūnai bando pagauti kiekvieną per daug plaukus atidengusią merginą ar per jaukiai susiglaudusią porą. Šiomis dienomis jų darbas tampa itin sunkus: iraniečiai, atrodo, jau pavargo taikstytis su tuo, kad režimas nuolat kišasi į privatų gyvenimą.
