ShutterstockIš toli atklydusius tykiai plintančius vabzdžius žudikus tikriausiai būtų galima pavadinti mūsų pandeminių metų simboliu. Ellice Lueders su mokslininkais leidžiasi į įsibrovėlių medžioklę.
Niekas nežino, kaip pati pirmoji motinėlė pateko į Vašingtono valstiją. Labiausiai tikėtina, kad ji rado jaukią vietelę peržiemoti, galbūt tarp kokių nors krovinių, kurie vėliau buvo visų pirma pervežti į kurį nors komercinį Rytų Azijos uostą, o paskui perplukdyti per vandenyną. Naujajame krante ją greičiausiai pažadino laivų rūko sirenos, kranais kraunamų konteinerių dunksėjimas arba pilką dangų raižančių kirų klyksmai. Nešama stiprių sparnų ji nudūzgė per vėsų orą ieškoti ramios vietos kiaušinėliams padėti nė nesuvokdama, koks svarbus jos atvykimas ir kokį siaubą ji netrukus pasės.
2020 m. gegužę dienraštis „The New York Times“ patraukė visuomenės dėmesį pavadindamas šiuos nieko neįtariančius gyvūnėlius širšėmis žudikėmis, turėdamas omenyje jų polinkį išgalabyti ištisus bičių spiečius. Teigta, kad šį epitetą prilipdęs vienas japonų entomologas: Japonijoje šios širšės vadinamos osuzumebachi – didžiosiomis žvirblinėmis bitėmis. Lietuviškai jų pavadinimas skamba ne taip šiurpiai – didžiosios azijinės širšės.
Širšių paplitimas į šiaurvakarinę JAV dalį pirmąsyk paminėtas 2019 m. gruodį. Po pusmečio, 2020 m. gegužę, žinia apie širšių žudikių grėsmę pasklido žaibiškai. Per tą laiką pasaulis spėjo gerokai pasikeisti: dviejų savaičių karantinas virto ištisais mėnesiais izoliacijos ir sielvarto. Ekranuose aukų skaičiai vis augo. „Atrodė, kad viskas ritasi velniop“, – kalbėjo valstybinėje Vašingtono invazinių rūšių taryboje dirbantis Justinas Bushas. Širšės žudikės – užsienio agentės, nepastebimai sėjančios chaosą žemyninėje JAV dalyje – tapo nepamainomu šių apokaliptinių metų simboliu.
