ShutterstockTūkstančiai kinų migrantų kasmet keliauja per Lotynų Ameriką iki JAV sienos. Shawnas Yuanas sekė vieno jų kelionę nuo Kito iki Los Andželo.
Ekvadoro sostinės Kito centre esančio viešbučio fojė sienos išklijuotos skelbimais mandarinų kalba. „Rytoj išvykstame į Kolumbiją. Ieškome bendražygių. Susisiekite nurodytu „WeChat“ slapyvardžiu“, – ranka užrašyta viename lapelyje. Gretimame plakate reklamuojamas „kelionės per Panamos džiungles paketas už 1700 JAV dolerių“. Aplink sukinėjosi dešimtys kinų: jaunuoliai, senukai, šeimos su mažais vaikais. Kai kurie nešėsi dideles kuprines arba vilko lagaminus. Visi buvo pakeliui į naują gyvenimą JAV.
Tame viešbutyje, kuriame lankiausi šių metų gegužę, barzdotas 35-erių Xing Weisenas buvo šnekesnis nei kiti kinai. Iš savo namų Siningo mieste vakarinėje Kinijos dalyje į Kitą jis keliavo beveik savaitę. Ekvadorą Xing Weisenas pasirinko dėl to, kad tai arčiausiai Šiaurės Amerikos esanti šalis, priimanti kinus be vizų. Pasakodamas savo istoriją keliautojas rūkė paskutinį iš namų atsivežtą cigarečių pakelį.
Xing Weisenas beviltiškai norėjo išvykti iš Kinijos. 2020 m. mirė abu jo tėvai: motina – nuo vėžio, tėvas – nuo širdies ligos. Kad išgalėtų apmokėti jų gydymą Xing Weisenas pardavė beveik visą savo turtą. „Kinijoje nėra socialinės apsaugos sistemos, ir man teko tai pajusti savo kailiu“, – pasakojo jis. Vyras pasiskolino iš draugų pinigų norėdamas atidaryti internetinę sporto prekių parduotuvę, bet per pandemiją jam sunkiai sekėsi dėl Kinijos įvestos griežtos nulinės kovido politikos. Dėl ilgų karantino laikotarpių neveikė gamyklos ir sumažėjo prekių paklausa.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Į pavojingą kelionę pagarsėjusiu Lotynų Amerikos migrantų maršrutu leidžiasi vis daugiau kinų. Panamos valstybinių tarnybų duomenimis, 2021 m. Darjeno sritį (klastingą atogrąžų girių ruožą tarp Pietų ir Centrinės Amerikos) kirto 200 kinų migrantų, o pernai jų jau buvo dešimteriopai daugiau. Vien per pirmą šių metų pusmetį Darjeno sritį perėjo beveik 9000 kinų.
Kalbėjausi su daugiau nei 50 kinų, keliaujančių Lotynų Amerikos migrantų maršrutais. Kiniją jie paliko dėl įvairiausių priežasčių: kai kurie bijojo atsidurti kalėjime dėl teiginių socialinėje žiniasklaidoje, kiti nenorėjo gyventi homoseksualius asmenis engiančioje visuomenėje, o daugeliui, tarp jų Xing Weisenui, buvo tiesiog sunku užsidirbti pragyventi. Nors metų pradžioje vyriausybė atšaukė nulinę kovido politiką, ekonomika išliko vangi. Vartotojų išlaidos mažėja, o miestuose daugiau nei kas penktas jaunuolis neranda darbo.
Neturėdamas pinigų ir praradęs viltį Xing Weisenas nusprendė viską pradėti iš naujo. „Šioje šalyje neįmanoma gyventi oriai“, – tvirtino jis. Jam ir kitiems migrantams akivaizdus pasirinkimas buvo JAV. Xing Weisenas gimė XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai šiųdviejų šalių santykiai buvo draugiškesni. Kitaip nei jų tėvai, tūkstantmečio vaikai nebuvo izoliuoti nuo amerikietiškosios kultūros.
Xing Weisenas pirmąsyk bandė emigruoti į JAV praėjusiais metais, bet jo prašymas išduoti vizą buvo atmestas nenurodžius priežasties. Jis kreipėsi dėl turistinės vizos ketindamas likti šalyje net baigus jai galioti. Tokią strategiją išbandė visi mano kalbinti kinų migrantai. Praėjusiais metais JAV atmetė beveik kas trečią kinų prašymą išduoti turistinę vizą, palyginti su 2019 m., kai buvo atmesta mažiau nei penktadalis paraiškų. Xing Weisenas mano, kad JAV imigracijos pareigūnai į jo prašymą įtariai pažiūrėjo dėl to, kad jis neturėjo pastovaus darbo.
Jis nesivargino antrąsyk prašyti turistinės vizos ir prisijungė prie susirašinėjimo programėlių „WeChat“ ir „Telegram“ grupių, kuriose žmonės dalijosi patarimais, kaip nusigauti iš Kinijos į JAV. Šiose grupėse buvo dešimtys tūkstančių narių. „Jūs nė neįsivaizduojate, kiek daug kinų bando išvykti“, – sakė jis. (Realiai šio skaičiaus neįmanoma nustatyti, nes kinai emigrantai neprivalo nurodyti savo šalies vyriausybei, kur vyksta, ir dažnai turi rimtų priežasčių slėpti savo ketinimus nuo vietos valdžios).
Praėjusiais metais JAV atmetė beveik kas trečią kinų prašymą išduoti turistinę vizą, palyginti su 2019 m., kai buvo atmesta mažiau nei penktadalis paraiškų.
Xing Weisenas vengė pirkti lėktuvo bilietą iš žemyninės Kinijos, nes girdėjo pernelyg daug istorijų apie migrantus, kurie nė nebuvo įleisti į lėktuvą. 2020 m. Kinijos vyriausybė motyvuodama būtinybe apriboti COVID-19 plitimą uždraudė žmonėms išvykti iš šalies arba į ją atvykti, nebent kelionė būtų tikrai neišvengiama arba skubi. Nors nulinė kovido politika galiausiai buvo atšaukta, Xing Weisenas nerimavo, kad imigracijos pareigūnai vis tiek ras priežastį neleisti jam skristi į Pietų Ameriką: „Niekada negali žinoti. Tokia valdžia kaip Kinijos bet kada gali apsigalvoti. [...] Nenorėjau niekuo rizikuoti.“
Vietoj to Xing Weisenas traukiniu nuvažiavo į Honkongą (pasak jo, valdžios institucijoms nerūpi, kur Kinijos piliečiai keliauja iš ten), paskui nuskrido lėktuvu į Tailandą, kitu reisu – į Stambulą ir galiausiai – į Ekvadorą. Apie savo planą niekam nepasakojo. Išvakarėse susitiko su geriausiu draugu Quanu išgerti. Atsisveikindamas Xing Weisenas nustebino bičiulį stipriu apkabinimu – Kinijoje draugai paprastai vienas kito neliečia. „Turėjau tai padaryti, nes mačiau jį galbūt paskutinį kartą“, – sakė Xing Weisenas.
Jis pakvietė mane drauge keliauti į JAV. Po dviejų dienų vyras ketino autobusu vykti į Ekvadoro miestą Tulkaną Kolumbijos pasienyje. Tačiau pirmiausia Xing Weisenas turėjo sutvarkyti kelis reikalus Kite: apsilankė sveikatos klinikoje pasiskiepyti nuo geltonosios karštligės – atogrąžų miškuose paplitusios uodų platinamos ligos, o paskui nuėjo į parduotuvę apsirūpinti prezervatyvais.
ShutterstockTą vakarą sėdėdamas Xing Weiseno viešbučio kambaryje stebėjau, kaip jis ant lovos banknotais išdėlioja 2500 JAV dolerių, o paskui juos tvarkingai suskirsto į krūveles. Atsargiai užmovęs prezervatyvus ant pinigų ritinėlių ir juos užrišęs, sugrūdo paketėlius į šampūno buteliuką. „Štai taip korumpuoti policininkai neras pinigų ir jų nekonfiskuos!“ Jis buvo nusiteikęs nepakliūti į Kolumbijos policijos nemalonę. „Į Kiniją tikrai nebegrįšiu, – pasakė Xing Weisenas. – Net jei teks šliaužti į JAV arba pakeliui mirti.“
Viešbučio savininkė – per 50 perkopusi kinė, prašiusi vadinti ją Ana, – iš Pekino į Ekvadorą persikėlė beveik prieš 20 metų. Ji vis dar kalbėjo su stipriu akcentu ir tie Pekino dialekto atgarsiai kūrė nerūpestingumo įspūdį, kuriuo garsėja šio miesto gyventojai. Ana pasakojo, jog iš pradžių savo verslą orientavo į Vakarų turistus, bet 2022 m. pradžioje pastebėjo, kad tarp svečių daugėja kinų. Vestibiulyje ji vis nugirsdavo juos aptarinėjant planus neteisėtai pasiekti JAV. Vieną dieną moteris staiga susivokė, kad kinų migrantai tapo kone vieninteliais viešbučio svečiais.
„Nenorėjau, kad ši vieta taptų migrantų centru, bet ką padarysi? – sakė ji sėdėdama savo nedideliame kabinete. – Mes visi esame kinai. Argi galiu juos atstumti ir niekaip nepadėdama žiūrėti, kaip jie leidžiasi į šią pavojingą kelionę?“ Moteris migrantams pataria kelionės klausimais ir padeda užsisakyti autobuso bilietus. Ana parodė man sandėliuką, pilną lagaminų ir drabužių, kuriuos migrantai paliko per pastarąjį mėnesį. „Kai kurie suprato, kad dalies daiktų tiesiog nepaneš“, – paaiškino ji. Tą rytą iki 11 val. ji jau buvo atsisveikinusi su 14 migrantų ir palinkėjusi jiems sėkmės kelionėje.
Vieną ankstyvą rytą Xing Weisenas palikęs savo lagaminą Anos sandėliuke nuvyko į autobusų stotį, kur dėl migrantų pinigų varžėsi konkuruojantys kelionių organizatoriai. „Kinija! Kinija!“ – šaukė jie, belsdami į bilietų kasų langelius. „Tu-er-kanas?“ – paklausė vienas ekvadorietis, tardamas pasienio miesto pavadinimą su mandarinišku akcentu. Tačiau Xing Weisenui pagalbos nereikėjo: jis jau buvo susisiekęs su vadinamuoju žalčiu – kinus klientus aptarnaujančiu žmonių kontrabandininku.
Galiausiai jie išsikapanojo iš džiunglių, ir žaltys perdavė juos kitam kelionės etapui. Sunkvežimiais, tuktukais, taksi, motociklais, greitaeigėmis valtimis ir traukiniais jie kirto dar keturias šalis.
Tokių žalčių yra kiekvienoje šalyje, kurias kerta migrantai, ir Xing Weisenui teko susidurti su keliais iš jų. Dauguma įsikūrę Nekokli mieste, netoli Darjeno srities, ir dirba kaip nelegalūs kelionių organizatoriai, samdantys vietos gidus. Šie veda migrantus pavojingu maršrutu per raižytą reljefą, kuriame bet kada gali užgriūti staigūs potvyniai, nuošliaužos ir ginkluoti plėšikai. Kalbama, kad garsiausias iš žalčių, Li Bai, aptarnauja šimtus, o gal net tūkstančius klientų iš Kinijos.
Apie Li Bai, kuris pseudonimą pasiskolino iš Tangų dinastijos poeto, žinoma labai nedaug. Pasak Xing Weiseno, jis tikriausiai yra kolumbietis: „Dauguma kinų turi reikalų su jo samdiniais kinais.“ Brangiausias Li Bai paketas kainuoja 1150 JAV dolerių. Už šiuos pinigus migrantai per Darjeno sritį joja raiti ant arklių, todėl kelionė užtrunka vos pusantros paros, palyginti su 5 dienų žygiu pėsčiomis. Kaip sakė vienas Li Bai parankinių, ši paslauga buvo sukurta specialiai kinų migrantams: „Paprastai jie turi storesnes pinigines ir yra pasiryžę susimokėti už saugesnę kelionę.“
ShutterstockXing Weisenui Li Bai pasirodė per brangus. Jis sumokėjo kelis šimtus dolerių žalčiui, pažadėjusiam saugiai pervesti per Darjeno sritį per tris dienas. Prieš pasirinkdamas paslaugų teikėją Xing Weisenas kruopščiai skaitė apie įvairius žalčius, kalbėjosi su kitais migrantais ir be perstojo sekė žinutes „WeChat“ ir „Telegram“ kanaluose. „Noriu įsitikinti, kad tas žaltys nepaliks mūsų viduryje džiunglių ir neims pusiaukelėje reikalauti primokėti“, – sakė jis.
Iš Kito į Nekokli teko važiuoti trimis autobusais ir mikroautobusu. Pakeliui Xing Weisenas dairėsi į kraštovaizdį: prie ežerų besiganančius galvijus, snieguotas viršukalnes, ryškiai mėlyną dangų. „Galbūt kada nors ir aš galėsiu ramiai gyventi Anduose ir auginti galvijus“, – svajojo jis. Užsnūsdami ir prabusdami mudu vis nugirsdavome pokalbių, kurie Kinijoje būtų pavojingi. „Prezidentas Xi Jinpingas dabar iš esmės yra imperatorius“, – sakė vienas migrantas. Kiti prisiminė 2019 m. Honkonge vykusius protestus už demokratiją ir pernai Šanchajuje rengtas demonstracijas prieš nulinę kovido politiką. Atsigręžęs į mane Xing Weisenas pasakė: „Štai kodėl išvykau iš Kinijos. Noriu būti ten, kur žmonės gali laisvai kalbėtis.“
Vieną autobusų policija sustabdė ir apieškojo net tris kartus. „Blemba, tikiuosi, jie nežiūrės, kas yra mano šampūno buteliuke“, – sušnibždėjo Xing Weisenas, pamatęs, kaip policininkai čiupinėja kažkieno kuprinės petnešas ir ieško neįprastų gumbų. Xing Weiseno palengvėjimui, policija nekreipė dėmesio į jo higienos reikmenis ir konfiskavo tik cigarečių pakelyje paslėptą 20 JAV dolerių banknotą. „Tegyvuoja prezervatyvai“, – tarstelėjo Xing Weisenas.
Iš Nekokli Xing Weisenas keltu persikėlė į Kapurganos pajūrio miestelį šiaurinėje Kolumbijos dalyje, kur prasideda Darjeno sritis. Išlipę iš laivo migrantai gavo po apyrankę, kurios spalva atitiko pasirinktą žaltį. Li Bai klientai dėvėjo mėlynas apyrankes. Tuktukų vairuotojai pavėžėjo migrantus per kontrabandininkų patikros punktus iki atviro lauko. Ten ginkluoti vyrai atidžiai sutikrino migrantų dokumentus su telefone išsaugotomis nuotraukomis.
Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Xing Weiseną prieš žygį, nes buvau priverstas skubotai išvykti iš Kapurganos. Vienas Li Bai parankinis man parašė SMS žinutę, kad kai kurie žalčiai ėmė „domėtis“ azijiečiu be apyrankės. „Tai gyvybės ar mirties klausimas, todėl dink iš ten tuojau pat“, – rašė padėjėjas. Nakvynės apsistojau viešbutyje judriausioje Kapurganos dalyje, o paskui be jokių incidentų laivu grįžau į Nekokli. Buvo keista palikti Xing Weiseną prieš pat pavojingiausią kelionės dalį. Po dviejų savaičių žinute jis mane informavo, kad saugiai pasiekė Meksiką.
Nuskubėjau susitikti su juo Meksike, už daugiau kaip 3000 km nuo mūsų išsiskyrimo vietos. Xing Weisenas mieste turėjo vos kelias valandas, todėl pasiūlė pasimatyti autobusų stotyje. Jo barzda buvo dar vešlesnė, o oda – tamsesnė. Tačiau nepaisant mėlynių ant kojos, išmušto danties ir nesiliaujančios karštligės, jis atrodė labiau atsipalaidavęs nei Kolumbijoje. Šalia sėdėjo trisdešimtmetis venesuelietis Luisas, padėjęs Xing Weisenui, kai šis paslydo ant pažliugusio šlaito – tai per šį incidentą jis neteko danties ir išsinarino kulkšnį. Vienintelis ispaniškas žodis, kurį mokėjo Xing Weisenas, buvo amigo (draugas), bet vyrai susikalbėjo naudodamiesi vertimo programėlėmis ir gestais.
Galiausiai jie išsikapanojo iš džiunglių, ir žaltys perdavė juos kitam kelionės etapui. Sunkvežimiais, tuktukais, taksi, motociklais, greitaeigėmis valtimis ir traukiniais jie kirto dar keturias šalis. „Didžiausia grėsmė po Darjeno srities buvo neatsargus vairavimas, – sakė Xing Weisenas. – Žalčiai stengiasi kuo daugiau užsidirbti, todėl į septynvietį automobilį sukiša 14 keleivių.“
Pakeliui Xing Weisenas pagaliau parašė žinutę Kinijoje likusiam draugui Quanui. Nuo tada, kai jis išvyko iš Kinijos, praėjo beveik trys savaitės, ir tai buvo pirmas kartas, kai Xing Weisenas prisipažino, kur išsiruošė. „Atsimeni, kaip sakiau, kad išvykstu į kelių savaičių kelionę? – rašė jis. – Dabar esu Centrinėje Amerikoje ir važiuoju į JAV, net jei pakeliui žūčiau.“ Kai Quanas gavo Xing Weiseno žinutę, Kinijoje buvo apie 5 val. ryto. Jis sureagavo balso žinute: „Blemba, ar tu išprotėjai?“
Stebėdamas jį sėdintį ant grindų Meksiko autobusų stotyje, susimąsčiau, ar jis pats kada nors uždavė sau tą klausimą. „Taip, aš išprotėjau, – atsakė jis. – Bet dar beprotiškiau yra tai, kad ši neori kelionė yra vienintelis kelias į orų gyvenimą.“
Kadangi Xing Weisenas buvo iš anksto pasidomėjęs, gerai žinojo, kur keliauja, – į sulaikymo centrą, kurį kinų migrantai vadino „folijos namais“.
Xing Weisenas svarstė, kaip įveikti paskutinę kelionės dalį. Buvo galimybė sumokėti dar vienam žalčiui už kelionę per Rio Grandės upę į Teksaso valstiją, bet jis jau nebeturėjo pinigų sumokėti už valtį ir nemokėjo plaukti. Arba galėjo bandyti įšokti į „Pabaisą“ – meksikiečių krovininį traukinį, jau prieš kurį laiką tapusį pavojinga paskutine išeitimi sieną kertantiems migrantams.
Ruošdamasis išvykti iš Meksiko, Xing Weisenas pasišalino iš visų „Telegram“ ir „WeChat“ grupių, kuriomis taip pasikliovė planuodamas savo kelionę. „JAV imigracijos pareigūnas tikrai nesusižavėtų pamatęs, kad dalyvauju tokiose pokalbių grupėse“, – pasakė man Xing Weisenas. Paskutinę akimirką dar spėjo pamatyti kraupią krauju pasruvusios kinės nuotrauką. „Ar kas nors pažįsta šios moters artimuosius? – buvo rašoma žinutėje. – Ji ką tik žuvo jūroje prie Kapurganos krantų. Kas nors praneškite jos šeimai.“
ShutterstockNaujienų iš Xing Weiseno vėl sulaukiau tik po keturių savaičių. „Atvykau į Kaliforniją!“ – parašė jis per „WhatsApp“. Susiskambinome vaizdo skambučiu. Sėdėdamas kinų restorane Monterėjaus parke Xing Weisenas buvo ką tik sukirtęs dubenį Landžou makaronų, su kuriais užaugo tėviškėje. Jis buvo nusiskutęs barzdą ir nusikirpęs plaukus. „Už šį dubenį makaronų sumokėjau 15 dolerių. Kinijoje jie būtų kainavę ne daugiau kaip tris“, – juokdamasis pasakė jis ir užsivertė didžiulę stiklinę kokakolos su ledukais.
Garsiai atsirūgęs Xing Weisenas papasakojo apie paskutinį kelionės etapą. Quanas jam atsiuntė 2000 JAV dolerių, kad bičiulis galėtų įlipti į tą valtį per Rio Grandę. „Jei jis nebūtų pervedęs man pinigų, dabar tikriausiai merdėčiau tame traukinyje“, – sakė Xing Weisenas. Su Luisu ir kitais kinų migrantais atvykęs prie Rio Grandės kranto, jis rado žaltį, kuris dalijo nurodymus šniaukšdamas kokainą: „Nefotografuokit ir nešūkaukit. Jūs jau beveik pasiekėt tikslą.“
Xing Weisenas padavė žalčiui savo telefoną ir šis „Google Maps“ žemėlapyje pažymėjo vietą. „Jei norite, čia rasite imigracijos pareigūnus“, – pasakė jis. Nors Xing Weiseno prašymas išduoti vizą buvo atmestas ir į JAV jis atvyko nelegaliai, vyras tikėjosi, kad imigracijos tarnybos palankiai įvertins jo prašymą suteikti prieglobstį. „Gyventi šalyje legaliai buvo vienintelis pasirinkimas, – sakė jis. – Nenorėčiau būti deportuotas atgal į Kiniją tik dėl to, kad neturiu dokumentų.“
Laivui artėjant prie kranto, Xing Weiseno džiaugsmas užgožė net nerimą. „Iki JAV buvo likę vos keli metrai“, – prisiminė jis. Nepraėjus nė 10 minučių, be jokių ceremonijų Xing Wiesenas ir Luisas išsilaipino JAV teritorijoje. Eidami 2 km pėsčiomis iki imigracijos kontrolės posto keliautojai jautėsi pakiliai. „Pažiūrėkit, kaip čia švaru!“ – pasakė vienas kinas, rodydamas į namą su JAV vėliava ant stogo ir tvarkingai nupjauta veja. Pravažiuojančio sunkvežimio vairuotojas paspaudė garso signalą ir nuleidęs langą bedė pirštu į migrantus. „Nesupratau, ką jis sako, bet išgirdau žodį „Kinija“. Jis buvo piktas, tai gal nenorėjo mūsų matyti“, – sakė Xing Weisenas.
Imigracijos poste Xing Weisenas vėl ėmė nervintis. Migrantams buvo nurodyta visus daiktus sudėti į didelius plastikinius maišus, o tada buvo atlikta asmeninė krata. „Viskas vyko kiek chaotiškai, bet pareigūnai buvo netikėtai malonūs“, – sakė Xing Weisenas. Jie davė atvykėliams pavalgyti, o paskui sunkvežimiu nuvežė į registracijos centrą.
Kadangi Xing Weisenas buvo iš anksto pasidomėjęs, gerai žinojo, kur keliauja, – į sulaikymo centrą, kurį kinų migrantai vadino „folijos namais“, nes ten visi gaudavo šilumą atspindinčias aliuminines išgyvenimo antklodes. Birželio pradžioje pietinėje Teksaso dalyje dienos buvo karštos, bet naktį kartais būdavo vėsu. Migrantai čia praleisdavo po kelias dienas, savaites ar net mėnesius, kol būdavo priimamas sprendimas juos išleisti arba deportuoti.
ShutterstockXing Weisenas ir Luisas buvo atskirti. Tąsyk jie matėsi paskutinį kartą (vėliau Xing Weisenas sužinojo, kad Luisas deportuotas į Meksiką). Xing Weisenas buvo apgyvendintas patalpoje su maždaug 30 migrantų, tarp kurių buvo dar penki kinai. Fluorescencinės lempos ir plikos sienos kūrė kalėjimo įspūdį. Migrantai miegojo susispaudę ant grindų: čiužinių nebuvo, o aliumininės antklodės visai nesaugojo nuo šalčio. Xing Weisenas net matė kai kuriuos žmones daužant galvą į sieną. „Kai kurie ten buvo taip ilgai, kad net ėjo iš proto“, – sakė jis. Vyras baiminosi, kad ir pats įstrigs keliems mėnesiams. Vis dėlto po dviejų dienų jį išsikvietė imigracijos pareigūnas.
Jis padavė Xing Weisenui šūsnį dokumentų ir pasakė, kad šis turi juos pasirašyti, jei nori išeiti laisvėn. Angliškai nemokantis Xing Weisenas nesuprato, kas parašyta tuose puslapiuose, bet bijojo klausinėti. (Vėliau jis nuskaitė tekstą „Google“ vertimo programa ir sužinojo, kad jo prašymą suteikti prieglobstį vėliau šiais metais nagrinės teisėjas). Pareigūnas padavė Xing Weisenui mobilųjį telefoną. Jo ekrane prastai išversta mandarinų kalba buvo pateikti nurodymai, kad kiekvieną antradienį 15 val. atvykėlis turi užsiregistruoti telefonu ir būti ne toliau kaip 120 km spinduliu nuo savo pagrindinės gyvenamosios vietos. Savanoriai padėjo Xing Weisenui nusipirkti autobuso bilietą į Hjustoną, Teksaso valstijoje, o iš ten – lėktuvo bilietą į Los Andželą, kur jis planavo apsistoti pas kitus pakeliui sutiktus kinų migrantus.
Kalifornijoje leidžiantis saulei, Xing Weisenas išėjo iš restorano. Jis nekantravo per vaizdo skambutį parodyti man aplinką. Čia buvo didelė automobilių stovėjimo aikštelė, aplink kurią stovėjo daugybė kinų įmonių: restoranai, automobilių nuomos biurai, vertimo biurai. Virtualiai vesdamasis mane per ramią gyvenamųjų namų gatvelę, Xing Weisenas kikeno delnu slėpdamas išmuštą dantį. „Juk sakiau, kad man pavyks pasiekti JAV. Kitas žingsnis – sulaukti čia sėkmės.“
Kai kurie vardai šiame straipsnyje pakeisti.
Shawnas Yuanas yra Beirute gyvenantis žurnalistas.
BEREKLAMOS:
