ShutterstockŽurnalistai, menininkai ir visi kiti nepritariantys Kremliaus režimui pabėgo iš Rusijos, daugelis apsistojo gerai pažįstamose kaimynėse. Wendellis Steavensonas domėjosi, kokie šešėliai persekioja naujuosius emigrantus.
Kai vasario 23 d. pirmąsyk buvo parodytas dokumentinis televizijos serialas „Rusų įsilaužėliai“, režisierius Andrejus Lošakas neturėjo priežasčių džiūgauti. Metai buvo sunkūs. Po ilgus mėnesius trukusios kovos su prodiuseriais jis galiausiai buvo priverstas iškirpti tą filmo dalį, kurioje nusikaltėliai įsilaužėliai siejami su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Dar prieš „Rusų įsilaužėlių“ premjerą prokremliškas televizijos kanalas „Russia Today“ pranešė, kad serialą finansavo CŽA. Iš esmės tai buvo valdžios įspėjimas.
Bėgant metams Rusijoje liko vis mažiau galimybių užsiimti žurnalistiniais tyrimais. A. Lošakas pasitraukė iš vieno pagrindinių Rusijos televizijos kanalų NTV, nes šis vis labiau linko prie režimo informacinės linijos. Kurį laiką jis dirbo laisvai samdomu žurnalistu keliuose nepriklausomuose televizijos kanaluose, taip pat Prahoje įsikūrusiame „Current Time“, kurį remia JAV vyriausybė. 2019 m. Rusijos valdžia paskelbė, kad iš užsienio finansuojamų organizacijų darbuotojai yra „užsienio agentai“, todėl jam teko nutraukti ryšius su „Current Time“. „Jaučiausi patekęs į aklavietę, – pasakojo man A. Lošakas. – Supratau, kad nebegalėsiu dirbti su Rusijos interneto platformomis.“
Naktį po serialo premjeros negalėdamas užmigti ir naršydamas užšifruotų žinučių programėlę „Telegram“ A. Lošakas staiga pamatė naujienas, kad prasidėjo invazija į Ukrainą. Jis puikiai suprato, ką tai reiškia tokiems nepriklausomiems žurnalistams kaip jis. „Mums nebeliko ateities“, – parašė jis.
