Kraštui minint šimtąją sukaktį protestantų nuotaikos visai nešventinės. Jas stebėjo Tomas Rowley.
Kiekviename protestantų miestelyje, prie kiekvieno lojalistų daugiabučio jau sukrauti laužai. Monkstaune už 15 minučių kelio nuo Belfasto bus uždegti net du – po vieną kiekvienai sukarintai organizacijai. „Šitas ASP [Alsterio savanorių pajėgų], – paaiškino paauglys rodydamas į kalną senų sofų, čiužinių, kartoninių dėžių ir palečių. – O anas AGA [Alsterio gynybos asociacijos].“
Liepos 10 d. šis paauglys su draugais ketino čia ateiti iki 22.30 val., kai buvo įpučiamos liepsnos. Paskui planavo skubėti „pažiūrėti, kaip uždegamas kitas laužas“. Šis reginys iš dalies primena istorinius įvykius (1690 m. laužai buvo uždegti pasitinkant protestantą karalių Viljamą II, kuris įveikė kataliką karalių Jokūbą II), o iš dalies demonstruoja jėgą. Tačiau iš esmės tai tiesiog didelė šventė. Kaip sako vienas berniukų: „Visi prisigeria.“
Šiemet yra ir kita priežastis švęsti, nes sukanka šimtmetis, kai buvo įkurta Šiaurės Airija – protestantų tvirtovė daugiausia katalikiškoje saloje. Tačiau protestantų nuotaikos visai nešventiškos. Ir jas visų pirma lemia prie „Brexito“ sutarties pridėtas Šiaurės Airijos protokolas, pagal kurį Šiaurės Airijoje galios Airijos muitų sistema, todėl protestantai jausis ne tokie britiški, kaip norėtų. Tačiau automobiliu keliaudamas po provinciją supratau, kad protestantams nuotaiką gadina ne tik „Brexitas“.
