Tyrimai rodo, kad vieną ar kelis berniukus auginančios poros turi daugiau galimybių išlikti drauge nei tos, kurios sūnų neturi. Niujorkietė žurnalistė Emily Bobrow aiškinasi, kodėl taip yra.
Mattas yra į penktąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs tėvas melancholiškomis akimis, retėjančiais plaukais ir guvia šypsena. Jis stengiasi kuo geriau paaiškinti, kodėl jaučiasi daug artimesnis sūnui nei dukteriai. Bruklino bare netoli nuo buto, kuriame gyvena su žmona ir dviem vaikais, gurkšnodamas mochitą jis pripažįsta nesąs stereotipinis vyras. Daugelis jo draugų – moterys, jis niekada nesportavo. Santuoką Mattas vadina gana lygiaverčiu bandymu suderinti dviejų dirbančių žmonių poreikius. Vis dėlto su sūnumi jį sieja ypatingas ryšys.
Vyro nuomone, iš dalies taip yra dėl to, kad keturmetis berniukas vyresnis ir todėl įdomesnis nei jaunėlė dukra. Rūpindamasis pirmagimiu Mattas mokosi tėvystės, kuri paskatino daugybės įvairių stiprių naujų emocijų ir nerimo antplūdį. Tačiau tikriausiai pagrindinė priežastis visai paprasta. „Labai su juo tapatinuosi, – sako pašnekovas. – Sūnus nepaprastai panašus į mane išvaizda ir elgesiu. Kaskart žvelgdamas į jį matau keturmetį save.“ Žinoma, vyras dievina ir dukterį: „Bet visai kitaip. Puikiai žinau, kaip pradžiuginti berniuką, o su mergaite man sekasi sunkiau, todėl nerimauju, kad ką nors padarysiu ne taip.“
