ScanpixElžbieta II valdė socialinių ir politinių sumaiščių laikais
„Visiems jums pareiškiu, kad visas mano gyvenimas, ar ilgas bus, ar trumpas, bus skirtas tarnauti jums ir tarnauti mūsų puikiajai imperinei šeimai, kuriai visi priklausome.“ Vaizdas neryškus, garsas traška, dėl prasto apšvietimo sunkiai įžiūrimi bruožai ir kapoti balsiai iš kitų laikų. Vis dėlto priesaika, ištarta plonu, aiškiu balsu, kuris atrodo per jaunas tokiems rimtiems žodžiams, skamba tonais, kurių nesupainiosi. Kurį laiką mergina žiūri tiesiai į kamerą, o tada akys slysteli į šoną – su abejone, nes ji dar visai jaunutė.
Toji mergina – princesė Elžbieta, kuri 1947 m. 21-ojo gimtadienio proga kreipėsi į imperiją viešėdama PAR. Pažade skambėjęs įkarštis kilo iš to, ką buvo patyrusi būsimoji karalienė: išgyvento karo, per kurį daugybė žmonių tiek daug paaukojo, dėdės istorijos, kuris metė pareigą dėl santuokos su mylima moterimi, ir tėvo, dėl tos istorijos turėjusio imtis darbo, kurio nenorėjo ir kuriam netiko. Prabėgus daugiau kaip septyniems dešimtmečiams, individualizmu kvėpuojančiame pasaulyje, kuriame pareiga – senovinė sąvoka, o didžiausias gėris – savirealizacija, jos pažadas skamba kaip anachronizmas ir šabloniškai. Bet ji kalbėjo nuoširdžiai.
Išpildyti duotą žodį vargu ar buvo lengva. Karališkos pareigos reiškia, kad visada esi visuomenės akyse, bet asmeninės pažiūros turi likti po privatumo uždanga. Bet koks šališkumo ženklas būtų kirtęs karalienės galimybei atstovauti visiems tėvynainiams. O ji visada atrodė susidomėjusi, niekada nepasakydama nieko įdomaus. Toks nesvyruojantis profesionalumas padėjo išgyventi britų monarchijai.
