FreepikNauji vadovai – mažiau JAV sąjungininkių Lotynų Amerikoje.
Lotynų Amerikos ir supervalstybės šiauriau santykiai niekada nebuvo lengvi. „Lotynų Amerika neturi reikšmės, – 1971 m. pasakė Richardas Nixonas, kai pradėjo „karą su narkotikais“. – Dabar žmonėms Lotynų Amerika visai vienodai šviečia.“ 2023 m. dvišalė įtampa išaugs dėl amžinų saugumo ir migracijos klausimų, bet ypač dėl narkotikų politikos. Tai, kaip nauji kairieji Lotynų Amerikos vadovai spręs tas problemas, ne vieniems metams nulems jų santykius su JAV.
Jūs galite įsigyti spausdintą žurnalą „Pasaulis 2023“ mūsų prenumeratos puslapyje prenumeratoriai.lt Užsisakius darbo dienomis iki 16 val. žurnalą išsiųsime tą pačią dieną, užsakius savaitgalį arba vakare – kitą darbo dieną.
Demokratijos erozija regione jau seniai JAV kelia problemų ir prisideda prie migracijos krizės palei pietinę JAV sieną. Vis daugiau žmonių bėga iš „šiaurės trikampio“ šalių (Salvadoro, Gvatemalos ir Hondūro), taip pat iš Kubos, Haičio, Nikaragvos ir Venesuelos. Per pirmus devynis 2022 m. mėnesius prie pietinės JAV sienos sulaikyta per 2 mln. migrantų – trečdaliu daugiau nei 2021 m.
Bet padėtį apsunkina ir politiniai Lotynų Amerikos pokyčiai. Peru prezidentu išsirinko Pedro Castillo, Čilė – Gabrielį Boricą, o dabar Brazilijos išsirinktas Luizas Inácio Lula da Silva – naujausias pavyzdys, kad regione pastaruoju metu vėl krypstama į kairę. L. I. Lula da Silva turbūt norės sutvirtinti „pietų su pietumis“ ryšius, ypač su Kinija. Tai gali suerzinti Vakarų lyderius, tarp jų ir prezidentą Joe Bideną. 2018–2022 m. Brazilijai vadovavęs populistas Jairas Bolsonaro kurstė antikiniškas nuotaikas, nors jo kalbos ne visada sutapo su realiais veiksmais (prekybos tarp Brazilijos ir Kinijos vertė 2021 m. pasiekė rekordinius 135 mlrd. JAV dolerių).
Kolumbijoje pirmas į prezidentus išrinktas kairysis Gustavo Petro – kitas galimas įtampos taškas. Jis pasisakė prieš, kaip teigė, „neracionalų“ karą su narkotikais. Jo narkotikų politikos planai apima derybas su gaujomis, siekius nebausti kokainmedžius auginančių nepasiturinčių žemdirbių ir nustatyti, kad reguliuojamoje aplinkoje kokainą būtų galima vartoti medicininiais tikslais (šio narkotiko naudojimas asmeniniams poreikiams jau dekriminalizuotas, nors retas kolumbietis jį vartoja).
Kiti pasiūlė tuo neapsiriboti. Felipe Tascónas iš G. Petro kampanijos komandos, laikytas tikėtinu kandidatu kuruoti narkotikų politiką, užsiminė apie galimybę visiškai legalizuoti kokainą. Teisingumo ministras Néstoras Osuna teigė, kad jį reikia reguliuoti, bet atmetė legalizavimą. Tokios idėjos naujos – tik 2020 m. liberalus senatorius Ivánas Marulanda pateikė įstatymo projektą, kuris leistų Kolumbijos valstybei supirkti visus šalies kokainmedžius už rinkos kainą. Dabar tokios idėjos įsibėgėja.
Net nedidelis eksperimentas Kolumbijoje dekriminalizuoti kokaino gamybą turėtų rimtų padarinių. Šalyje pagaminama 60 proc. pasaulinio šio narkotiko kiekio. Daugiausia suvartoja Šiaurės Amerika: JT narkotikų kontrolės ir nusikaltimų prevencijos biuro duomenimis, 2020 m. šį narkotiką vartojo 2 proc. Šiaurės Amerikos gyventojų.
Dėl to ne vieną dešimtmetį JAV remiamas „draudimo modelis“ dar niekada neatrodė silpniau, sako Jeremy McDermottas iš tyrimus vykdančios organizacijos „InSight Crime“: „Vašingtonas prarado ne tik Kolumbiją – svarbiausią kovos su narkotikais sąjungininkę, bet ir Meksiką, Venesuelą, Čilę.“ Meksikos vyriausybės pastangomis JAV narkotikų kontrolės administracijai labai sunku dirbti, sako buvęs JAV pareigūnas. „Brazilija ne itin palaiko. Tik Panama tvirtai lieka JAV stovykloje“, – sako J. McDermottas. Praėjus penkiems dešimtmečiams, kai R. Nixonas pradėjo tą karą, Lotynų Amerika dar niekada nesiklausė mažiau.
Emma HOGAN yra „The Economist“ Amerikos žemyno naujienų redaktorė.
BEREKLAMOS:
