ScanpixMasinių žudynių skaičiai didžiausi per dvi dešimtis metų
Žudynės prasidėjo 1994 m. balandžio 7-ąją, prezidento sargybai pradėjus žudyti opozicijos lyderius ir vyriausybės nuosaikiuosius. Po kelių valandų jau vyko Ruandos tutsių mažumos genocidas. Tai buvo vienos sparčiausių masinių žudynių istorijoje: po šimto dienų trys ketvirčiai Ruandos tutsių, arba apie 500 tūkst. žmonių, buvo negyvi. Didumą nužudė ne kariai, bet eiliniai hutai iš gyventojų daugumos. „Kaimynai mirtinai užkapojo kaimynus, – rašė JAV žurnalistas Philipas Gourevitchius. – Gydytojai žudė savo pacientus, mokytojai – savo mokinius.“
Apie 2,5 tūkst. Ruandoje dislokuotų Jungtinių Tautų taikdarių beveik nieko nepadarė. Nuosaiki ministrė pirmininkė hutė Agathe Uwilingiyimana nužudyta viena pirmųjų. Ją saugojo penkiolika JT taikdarių, bet jie pasidavė. Liberalų partijos vadovas tutsis Lando Ndasingwa paskambino taikdariams ir pranešė, kad kariai ruošiasi pulti jo namus. Vienas karininkas pažadėjo išsiųsti grupę, bet dar nespėjęs baigti pokalbio išgirdo šūvius. „Per vėlu“, – pasakė N. Lando.
Pasaulis žiūrėjo ir nieko nedarė. Taikdariams vadovavęs generolas Roméo Dallaire iš Kanados buvo perspėtas apie eksterminacijos planą. Kablogramoje, siųstoje tuomečiam vyriausiajam JT taikos pajėgų vadui Kofi Annanui, jis sakė, kad planuoja atlikti kratas ginklų sandėliuose ir užkirsti kelią genocidui. K. Annanas nedavė leidimo ir įsakė jam nedaryti nieko, dėl ko „gali tekti panaudoti jėgą“. Trečią genocido savaitę JT Saugumo Taryba balsavimu nusprendė išvesti visus taikdarius, išskyrus apie 270. „Ši pasaulinė organizacija padėjo ir talkininkavo genocidui“, – vėliau rašė generolas.
