ShutterstockVeržlus, bet ne visada veiksmingas. Kodėl?
Mūšiui neretai galima pasiruošti. 331 m. prieš Kristų Persijos karalius Darijus išbarstė dygliuotas kliūtis ten, kur, jo manymu, žengs priešas Aleksandras Didysis. 1944 m. sąjungininkai lėktuvų ir desantinių laivų maketais bandė įtikinti Vokietijos vadovybę, kad išsilaipinimas Prancūzijoje vyks ne Normandijoje, o Pa de Kalė. 2022 m. vasario 24 d. Rusija irgi bandė pasiruošti kautynėms: tikintis per trumpą laiką užimti Kyjivą likus mažiau nei valandai iki įsiveržimo rusų įsilaužėliai sugadino amerikiečių įmonės „Viasat“ valdomą palydovinio ryšio sistemą, kuria naudojosi priešai.
Ukrainos gynybinės kibernetinio saugumo tarnybos vadovas Viktoras Žora kovą teigė, kad dėl šio išpuolio „karo pradžioje ryšiai gerokai nukentėjo“. Vienas buvęs Vakarų saugumo pareigūnas išsakė nuomonę, kad tokiai atakai reikėjo „metų ar dvejų tikrai rimto pasiruošimo ir pastangų“.
Vienos pastangos pasiteisina, kitos – ne. Sąjungininkams pasisekė. Išsilaipinti Normandijoje pavyko. Darijus gavo į kaulus ir neteko sosto. Panašiai buvo atremtas Rusijos žygis į Kyjivą. Tame fronto ruože invazinės pajėgos buvo sutriuškintos. Nepaisant visų kibernetinio karo pastangų, Rusija nesugebėjo visiškai užmaskuoti informacinės erdvės. Ir tai labai įdomu. Per aršius ir svarbius mūšius kibernetiniame karo fronte šios vis dar palyginti naujos formos karyba aktyviai bandoma, bet neatrodo, kad atliktų lemiamą vaidmenį, kaip tam tikrais atvejais tikėtasi.
