Po 2022 m. sumaišties pasaulinė recesija neišvengiama. Zanny Minton Beddoes bando nuspėti, kas bus toliau.
„Collins“ anglų kalbos žodyno redaktoriai 2022 m. žodžiu paskelbė permacrisis. Šis bjaurus sudurtinis terminas, gana tiksliai apibūdinantis pasaulį 2023-iųjų pradžioje, apibrėžiamas kaip „užsitęsęs nestabilumo ir nesaugumo laikotarpis“. Vladimiro Putino invazija į Ukrainą sukėlė didžiausią sausumos karą Europoje nuo 1945 m., rimčiausią branduolinės eskalacijos pavojų nuo Kubos raketų krizės laikų ir privertė įvesti plačiausią sankcijų paketą nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Šoktelėjusios maisto ir energijos kainos daugelyje pasaulio šalių paskatino didžiausią infliaciją nuo devintojo dešimtmečio ir tapo rimčiausia makroekonomine problema šiuolaikinėje centrinės bankininkystės eroje. Vienu metu buvo sukrėstos visos dešimtmečius galiojusios prielaidos: kad sienos turėtų būti neliečiamos, branduoliniai ginklai niekada nebus naudojami, infliacija išliks maža, o šviesa turtingose šalyse niekada nedings.
Šią sumaištį sukėlė trys sukrėtimai. Didžiausias jų – geopolitinis. Iškilo grėsmė sugriūti po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusiai JAV vadovaujamai pasaulio tvarkai, į kurią akivaizdžiausiai kėsinasi V. Putinas, o stipriausiai – nuolat blogėjantys JAV ir Xi Jinpingo vadovaujamos Kinijos santykiai. Ryžtinga JAV ir Europos šalių reakcija į Rusijos agresiją greičiausiai įkvėpė naujos gyvybės Vakarų, ypač transatlantinio aljanso, idėjai. Tačiau drauge ji atitolino Vakarų šalis nuo likusio pasaulio. Dauguma planetos žmonių gyvena šalyse, kurios nepalaiko Vakarų sankcijų Rusijai. O Xi Jinpingas apskritai atvirai atmeta universalias vertybes, kuriomis grindžiama vakarietiškoji tvarka. Dviejų didžiausių pasaulio ūkių ryšiai akivaizdžiai trūkinėja, o Kinijos invazija į Taivaną nebeatrodo neįtikėtina. Pamažu byra ir kitos ilgametės geopolitinės konstantos, kaip antai kadaise iš išskaičiavimo susiformavęs JAV ir Saudo Arabijos aljansas.
Karas Ukrainoje taip pat sukėlė didžiausią nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio žaliavų rinkų sukrėtimą ir privertė iš pamatų peržiūrėti pasaulinę energetikos sistemą. Kadangi Ukraina yra itin svarbi žemės ūkio produktų eksportuotoja, šis karas net kėsinosi sukelti masinį pasaulinį badą, kol galiausiai buvo rastas būdas atidaryti Odesos uostą. Net ir dabar daugelis šalių tiesiogiai jaučia šį atokų konfliktą per pabrangusius maisto produktus ir trąšas. Kadangi V. Putinas nevengia naudoti dujų eksporto kaip ginklo, akis ėmė badyti nuolatinė Europos priklausomybė nuo rusiško iškastinio kuro: didelė dalis energiją godžiai siurbiančios europinės pramonės staiga tapo neperspektyvi, o vyriausybės buvo priverstos milijardais eurų remti vartotojus ir karštligiškai ieškoti naujų tiekimo šaltinių. Negana to, pasaulį vis akivaizdžiau smaugia klimato kaitos padariniai: nuo potvynių Pakistane iki karščio bangų Europoje. Energijai sparčiai brangstant net aršiausiai su klimato kaita kovojantys Europos politikai buvo priversti vėl įjungti užkonservuotas akmens anglių elektrines ir iš dalies nusigręžti nuo neatidėliotino poreikio užtikrinti įperkamos, saugios ir ekologiškos energijos srautą.
