Lietuvos bankasSu bendrove „Investicijų ir verslo garantijos“ („Invega“) jungiamos Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) generalinis direktorius Dainius Vilčinskas neabejoja, kad Nacionalinių plėtros įstaigų (NPĮ) konsolidavimas yra tinkamas žingsnis iš Vyriausybės institucijų pusės, kadangi kitos Baltijos šalys jau įvykdžiusios tokią konsolidaciją.
„Yra keturios įstaigos ir visos jos susijungs su „Invega“ ir taps viena didele, stipria nacionaline plėtros įstaiga. Tuo keliu yra nuėję mūsų kaimynai Latvijoje. Tą patį pasidarę yra ir estai. Ir jų įstaigos veikia tikrai sėkmingai“, – interviu Eltai aiškino D. Vilčinskas.
„Iki šiol veikusios įstaigos per tuos du dešimtmečius padarė milžinišką darbą paskatinant tiek finansų rinką, tiek ir rizikos kapitalo sektoriaus vystymąsi. Tačiau su konsolidacija bus žengtas dar vienas žingsnis, kur tos įstaigos poveikis bus dar labiau juntamas ir teiks daugiau reikšmės ir vertės Lietuvos įmonėms“, – tvirtino jis.
Anot VIVA direktoriaus, po šios konsolidacijos bus siekiama užtikrinti darbą „vieno langelio“ principu ir palengvinti tai, kaip įmonėms bus teikiamos konsultacijos ir pagalba.
„Aš vertinčiau tai, kaip bus bendraujama ir dirbama su klientais ir įmonėmis. Nes tikrai siekiama vieno langelio principo, kad su įmone vienas žmogus ir konsultuotų visų programų atveju, ir kad būtų artumas prie kliento. Ir kad įmonėms būtų lengva ir paprasta gauti konsultaciją apie tai, ko gali tikėtis, kokios pagalbos ir paramos gali gauti“, – komentavo jis.
Visgi, pasak D. Vilčinsko, nors toks konsolidavimas sumažins valstybės finansų įstaigų, kurios teiks paramą verslui, kiekį, nereiktų prisibijoti, kad tai pablogins paslaugų kokybę. Jo teigimu, egzistuoja pakankama elektroninė infrastruktūra tam, kad būtų užtikrintas artumas su įmonėmis.
„Lietuvoje yra daugiau nei 100 tūkst. įmonių – kad rūpinsis jomis viena įstaiga, tai nebūtinai reiškia, kad nuo tų įmonių ji bus nutolusi. Mano vertinimu, šiuolaikinių technologijų dėka ir dirbant per elektroninius kanalus, galima būti labai arti verslo. Ir nesvarbu, ar įmonė įsikūrusi mažame miestelyje, naudodamasi šiuolaikinėmis priemonėmis, ji gali jausti, kad įstaiga yra šalia jos. Tai manau, kad žiūrint į ateitį, ta siekiamybė ir bus išlaikyti artumą prie įmonių.“, – tvirtino direktorius.
– Kokia, pagal jus, šiuo metu yra stambaus ir vidutinio verslo padėtis Lietuvoje?
– Daug informacijos ir nuomonių pateikia ekonomistai iš skirtingų institucijų. Viešojoje erdvėje girdime jų įvairius vertinimus, matomas įvairias grėsmes ar galimus teigiamus dalykus.
Tendencijas vertiname iš savo portfelio perspektyvos. Turime daugiau nei 40 įmonių, kurios veikia skirtinguose sektoriuose: ar tai būtų mažmena, ar viešas maitinimas, ar apgyvendinimas, ar gamyba, ar transportas ar galiausiai inovatyvios technologijos. Tai portfelis yra pakankamai gerai diversifikuotas. Tad, nepaisant visų susikaupusių debesų, tiek globalios, tiek Lietuvos ekonomikos padangėje, labai sunku identifikuoti vieną tendenciją.
Mūsų fondas buvo įsteigtas kaip priemonė kovoti su pandemijos poveikiu verslui. Ir kadangi fondas veikia privačios skolos sektoriuje, jis užtikrindavo priėjimą vidutiniam ir stambiam verslui prie finansavimo, kai niekas iš privačių tiekėjų nesiūlė finansuoti. Mes tą funkciją darėme ir žiūrėjome, koks, per daugiau nei du su puse metų, buvo poveikis toms įmonėmis.
Kai mes atėjome, didelė dalis įmonių buvo susidūrusios su didesniais ar mažesniais iššūkiais. Žiūrėjome kaip tos įmonės, gavusios mūsų finansavimą, gražiai pradėjo atsigaudinėti. Ir, sakyčiau, dviem trečdaliams portfelio įmonių tikrai reikšmingai pagerėjo finansų padėtis.
Tačiau čia tie linksmieji kalneliai įvyko. Tik pandemija lyg ir pradėjo išsikvėpti ir tada prasidėjo kiti reikšmingi įvykiai. Dabar turime Rusijos inicijuotą karo situaciją Ukrainoje, turime visą eilę sankcijų Rusijai, turime žaliavų kainų šuolį ir neprognozuojamas energetikos kainas. Įmonės gavo naujus smūgius ir iššūkius prie kurių reikia prisitaikyti. Nors šiam momentui, sakyčiau „So far so good“ – kol kas viskas daug kur gerai.
Bet atskiruose segmentuose matome, kad daliai gamybinių įmonių, ypač eksportuojančių, iššūkių tikrai yra. Nes globaliame kontekste dėl didelės infliacijos ir augančių palūkanų normų lėtėja vartojimas, kas reiškia, kad žmonės leidžia mažiau pinigų, mažiau prekių yra perkama ir užsakoma.
Daliai įmonių, su kuriomis dirbame ir kalbamės, bus du iššūkiai. Pirma, tai kaštų spaudimas dėl energetikos ir žaliavų, o kitas bus mažėjančios pajamos. Tai žirklės pelningumui užsidarinės.
2023, galbūt 2024 metais, įmonėms reikės suvaldyti kaštus ir bandyti rasti būdus minimizuoti pardavimų kritimą. Bet dabar yra tos geros iniciatyvos bandyti padėti joms susikurti žalios energetikos generavimo pajėgumus. Tai investuoti į saulės jėgaines ar tapti patiems gaminančiais vartotojais. Tos iniciatyvos turėtų duoti stabilumo gaminančioms įmonėms ateityje.
– Kokia šiuo metu situacija, investavus 225 mln. eurų į nuo pandemijos nukentėjusį verslą, kokia portfelio situacija?
– Mes veikiame kaip tradicinė finansų įstaiga. Mes turime aktyvų dialogą su įmonėmis, mes renkame finansines ataskaitas, stebime jų finansinius rodiklius. Tai jeigu vertinant pagal finansines ataskaitas už 2022 metus, tai pas didžiąją dalį įmonių finansinė padėtis yra pagerėjusi ir buvo geresnė 2022 metais, negu 2021 metais. Atskirais atvejais situacija yra išlikusi panaši, kai kur netgi yra pablogėjimų. Tačiau, tai yra retrospektyvus vaizdas.
Žiūrint į ateitį, yra pas dalį įmonių nemažai nerimo dėl tų pačių priežasčių, kurias sakiau: neapibrėžtumai dėl pardavimų, neaišku su kaštais, šiek tiek gal reikia proaktyvumo valdant kaštus ar persiderant kainas žaliavų, galiausiai optimizuojant darbo jėgos kaštus. Tai, kol kas viskas yra gerai, tik aktyviai žiūrime į tai, ko tikėtis ateityje.
Ir mums rūpi mūsų portfelio įmonių būvis ir mes proaktyviai su tomis įmonėmis bendraujame. Ir mes pasiruošę daryti reikalingus sprendimus, kad įmonių pinigų srautams šiuo neapibrėžtu laikotarpiu būtų kuo mažiau įtakos, o bendrovės turėtų laisvės veiklai.
Taip labai siaurai kalbant, fondas neturi blogų klientų, neturi vėluojančių klientų, visi moka kaip laikrodis pagal susitarimus.
225 mln. yra maksimalus fondo dydis, tačiau nuo šios sumos jau apie 15 mln. buvo grąžinta anksčiau laiko. Dabar iš aktyvaus investavimo fazės perėjome į tą administravimo ir lėšų susirinkimo fazę. Po truputį pradėjo lėšos grįžti į fondą.
– Kaip, jūsų nuomone, ateityje plėsis verslo finansavimo rinka Lietuvoje?
– Labai įdomus ir aktualus klausimas. Mes patys reguliariai žiūrime į tai, kokios alternatyvos yra dabar rinkoje ir kaip ta Lietuvos finansų rinka vystosi. Didelė dalis VIVA darbuotojų yra buvę didžiųjų bankų darbuotojai, tai turime tam tikros darbo privačiame sektoriuje patirties. Dabar dirbdami viešajame sektoriuje ir dirbant su valstybės finansais ir vėlgi matome šiek tiek kitą kampą. Vėlgi, Lietuvos bankas yra aktyvus vertinant ir analizuojant tą Lietuvos finansavimo rinką ir prieinamumą prie jos.
Tačiau žiūrint iš makroekonominės perspektyvos, Lietuvos įmonių paskolų portfelis, lyginant su BVP, yra mažiausias Europoje. Latvija yra netoli Lietuvos, Estija kažkur labiau nutolusi ir yra kažkur tame apatiniame trečdalyje iš Europos Sąjungos. Labiau išsivysčiusios šalys yra daug daugiau nutolusios. Ir tas įmonių paskolų portfelių lygis apima ne vien tik bankinį finansavimą, bet ir visus kitus instrumentus: ar tai būtų obligacijomis pritrauktas finansavimas, ar finansavimas pritrauktas per kapitalo rinką.
Bankinis finansavimas Lietuvoje yra labai sukoncentruotas. Kapitalo rinka yra nepakankamai išvystyta. Ir džiugina, kad šiuo metu yra įvairios iniciatyvos iš suinteresuotų institucijų, apjungiant jėgas ir bandant tą problemą spręsti.
Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos – metų, dviejų – sudėtinga būtų tikėtis kažkokių staigių pokyčių. Nes su augančiomis palūkanomis vyksta tokie, palyginus, dramatiški pokyčiai. Tai finansavimo kaštai auga, už turimas paskolas reikia mokėti daugiau. Norint pasiimti naują paskolą verslas labai sprendžia, ar jam verta mokėti palūkanas, kurios viršija 5, 6 ar 7 proc. jeigu tai yra iš banko. Iš nebankinio tiekėjo, dažnai palūkanos artėja prie dviženklio skaičiaus, kartais ir daugiau.
Įmonė prieš investuodama dabar jau sveria, ar paskolos kaina yra tokia, kad tas projektas yra tvarus ekonomiškai. Manau, kad trumpalaikėje perspektyvoje finansų sektorius daugiau spręs, kaip suvaldyti kylančių palūkanų klausimą ir pinigų prieinamumo klausimą. Nes ekonominio neapibrėžtumo laikais bankai linksta tapti atsargesniais.
Kas džiugu – Lietuvoje, per eilę pastarųjų metų pradėjo formuotis alternatyvių finansuotojų segmentas. Tai natūralu, kad rinka veikia taip, jog kur yra poreikis, atsiranda ir paslauga. Yra visa eilė specializuotų bankų, kredito unijų, tiesiog įmonių, kurios tiesiog skolina verslo lėšas. Tad įdomu kaip šiuo laikotarpiu seksis alternatyviems finansavimo tiekėjams. Nes jiems lygiai taip pat brangsta pinigai, jiems pasiskolinti tampa sunkiau, jų paslaugų kainos irgi augs.
Dabar karo situacija nulemia, kad Lietuva ir visas Baltijos jūros regionas yra matomas kaip tokia pafrontės zona, kur už kelių šimtų kilometrų vyksta karas. Daug investuotojų atsitraukia ir jiems regionas atrodo nepatrauklus bei rizikingas. Tad pritraukti investicijas iš užsienio į šį regioną, ar tai būtų į finansų, ar tai būtų į šiaip kitą ekonominį sektorių bus ir yra sudėtinga.
Ilgesnėje, 3 metų, perspektyvoje, manau, kad alternatyvūs finansavimo tiekėjai toliau sėkmingai augs ir tas segmentas pasiims vis daugiau. Nes tarp bankinio finansavimo ir verslo darymo iš nuosavo kapitalo yra milžiniškas segmentas, kurį galima skaičiuoti milijardais. Ir po truputį į jį pradės ateiti tiekėjai. Ir mes matome keletą didesnių specializuotų bankų, bet ir mažesnių įmonių portfeliai auga. Šis segmentas stiprės.
Be jokios abejonės pradės aktyviai augti dar vienas segmentas – privačios skolos sektorius. Pagalbos verslui fondas, šiuo metu yra didžiausias privačios skolos tiekėjas, su 255 mln. eurų. Tačiau yra ir kitų fondų, kurie irgi veikia šiame sektoriuje ir jie veikia sėkmingai. Jų portfeliai yra mažesni, bet girdžiu, kad jie turi nemažai ambicijų augti.
Galiausiai, Europos investicijų fondas tarp savo ateinantiems metams paskelbtų prioritetų yra įvardinęs privačios skolos rėmimą. Todėl privati skola, ilgoje perspektyvoje, tikrai šiame regione augs. Nes ji labai reikšmingai pradėjo augti visoje Europoje po praėjusios finansinės krizės ir dabar siekia reikšmingas apimtis. Ir privati skola iš principo užpildė atsivėrusią skylę finansų sektoriuje, kai bankinis finansavimas šiek tiek pradėjo atitrūkinėti dėl intensyvaus reikalavimo bankams. Tai privati skola augs.
Tad, aš labai tikiuosi, kad obligacijos ir skolos vertybiniai popieriai taps populiaresniu instrumentu, ar tai būtų viešosios obligacijos ar neviešu būdų platinamos obligacijos. Ir šioje vietoje manau bus ir valstybės rolė, per skatinamo finansavimo priemones. Ir ta nauja formuojama Nacionalinės plėtros įstaiga tikrai svarbią rolę užims kuriant priemones, skatinant įmones eiti į kapitalo rinką ir pritraukti lėšas tokiu būdų.
Obligacijos turėtų augti ir čia visų Baltijos jūros šalių vienas iš tokių atributų, kur atsiliekame, tai kad nėra išvystyta. Nekilnojamo turto įmonės po truputį atranda obligacijas, tačiau įmonėms, kurios nėra nekilnojamojo turto sektoriuje vis tiek yra sunku ar jos daugiau iššūkių turi. Nes potencialiems investuotojams ir ypač, jeigu tai yra mažmeninis investuotojas, yra sunku suprasti ir įsivertinti riziką, kurią jis prisiima pirkdamas kažkokios įmonės skolos popierius. Čia edukacija ir galbūt kažkokios skatinimo priemonės, garantuojant kažkuria apimtimi už tas investicijas, padėtų.
– Paminėjote galimą valstybės pagalbą ir valstybės kuriamas priemones. Ar apie tai kažką detaliau būtų galima papasakoti? Kokios jos galėtų būti, kad būtų skatinamas investavimas?
– Dabar yra suformuota nauja taryba kapitalo rinkai skatinti, kuri yra sudaryta iš įvairių institucijų atstovų. Neabejoju, kad jie sugeneruos gerų pasiūlymų ir efektyvių priemonių, kurios reikalingos proveržiui. Iš dabartinio paslaugų spektro „Invega“ turi vieną iš priemonių, kuri yra skirta padėti įmonėms eiti į rinką ir platinti obligacijas. Ten kompensuojama dalis kaštų obligacijų platinimui.
Mano asmenine nuomone ir žiūrint į ateitį, tų priemonių gali būti daugiau. Ir tos priemonės gali būti, kad valstybė paleidžia priemonę, kuri veikia, kaip vadinamas „Market makeris“ (angl. kotiruotojas – ELTA), vadinasi rinką formuojantis žaidėjas, kuris supirkinėja įmonių platinamas obligacijas kažkuria apimtimi, palaiko, ir kažkuria apimtimi parduoda. Tokia priemonė galėtų būti efektyvesnė.
Prigalvoti jų galima įvairių ir čia net nereikia išradinėti dviračio, nes labiau išsivysčiusiose šalyse tų priemonių yra visokių, reikia tik pasižiūrėti. Bet kas yra džiugu, kad kapitalo rinkos skatinimas yra įvardijamas kaip vienas iš svarbių prioritetų. Ir į tai bus skiriama daug dėmesio ir pastangų.
Iš tų 225 mln. eurų mes didžiąją dalį suteikiame per ne viešo platinimo obligacijas. Kodėl gi obligacijos? Nes mes turėjome ambiciją ir ją vis dar turėsime ateityje, tas obligacijas, kažkuria apimtimi, paleisti į antrinę rinką ir pasiūlyti investuotojams jas įsigyti. Tokiu būdu, mes norime sukurti naujus investavimo objektus, potencialiems investuotojams ateiti į rinką. Ir tokiu būdu mes norime aktyvinti kapitalo rinką ir kad būtų daugiau tų instrumentų, kuriais prekiaujama.
– Kokia būtų žaliųjų finansų perspektyva Lietuvoje žvelgiant iš dabartinės perspektyvos?
– Tikiuosi, kad perspektyva bus teigiama. Žali finansai yra naujas leitmotyvas ir „buzzword“ (angl. madingas žodis – ELTA). Daug visi apie tai kalba, bet nebūtinai visi supranta kas tai. Bet po truputį kalbant ir po truputį besidomint ateis pas visus kompetencijos kiekis reikalingas proveržiams.
Iš tikro norėčiau kalbėti apie „tvarius“ finansus, o ne „žalius“ finansus, nes aplinkosauginiai aspektai yra svarbu, bet nemažiau yra svarbu ir socialinis aspektas ir geros valdysenos skatinimas.
– Tai kaip tada apibrėžtumėte ta terminą, tuos „tvarius“ finansus?
– „Tvarūs“ finansai, mano supratimu, tai yra finansavimo ar investavimo būdas, kai siekiama sąmoningai ir kryptingai daryti poveikį teigiamą. Ar tai būtų poveikis aplinkai, aplinkosauginiams dalykams, ar tai būtų poveikis socialiniai aplinkai, ar tai būtų kažkokios geros valdysenos skatinimas. Tai yra finansavimas kuris įgalina investuoti į žalias technologijas, žalią energetiką, mažiau taršius gamybos būdus. Tai yra būdas investuoti ar skolinti lėšas, regione sukuriant teigiamą poveikį bendruomenėms sudarant galimybes didesniam užimtumui ar sudarant galimybes didesniam įtraukimui ar kuriant darbo vietas žmonėms su negalia. Ar tiesiog iš principo mažinant atskirtį ar užtikrinant socialinių problemų sprendimą.
Galiausiai, trečia sritis - valdysena. Vėlgi, gali būti siekis diegti gerąsias praktikas ir kad įmonėse atsirastų daugiau skaidrumo, daugiau pro aktyvumo, atsirastų aktyvumas kovojant su kyšininkavimu, pinigų plovimo prevencija, įtraukiant daugiau profesionalų į įmonių valdymą per valdymo organų skirtingas struktūras, valdybas ir stebėtojų tarybas ir taip toliau. Tai tvarūs finansai, tai finansai darantys teigiamą poveikį ir sąmoningas pinigų nukreipimas ten, kur mes norime pamatyti reikšmingą pokytį.
Kaip žinia, pinigai turi tą savybę, kad jie gali daryti reikšmingą įtaką. Kartais galima pašnekėti ir dalykai nutinka, bet kartais be finansinės dalies neįmanoma. Jau globaliai yra aiškus terminas „impact financing“ (angl. poveikio finansavimas – ELTA). Mes Lietuvoje, Baltijos jūros regione nelabai to matome, bet matome visą aibę įmonių, kurios išsileidusios žalias obligacijas, tuos „green bonds“, kas yra šiek tiek lengvesnė forma. Džiugu, kad viešajame ir privačiame sektoriuje tų iniciatyvų yra. Labai norėčiau pamatyti artimu metu ir socialines obligacijas. Tikiuosi, kad galbūt kažkuriai įmonei iš viešojo sektoriaus pavyks būti tuo pionieriumi ir pavyks išleisti pirmas Baltijos jūros regiono socialines obligacijas. Tai būtų reikšmingas proveržis.
Matome ir komercinių bankų veiksmuose aktyvių pastangų siūlyti žalią ir tvarų finansavimą. Ir net teikiant jį palankesnėmis sąlygomis, ar tai būtų elektromobilių įsigijimai. Ar tai būtų investicijomis į žaliąją energetiką. Tai tų iniciatyvų yra, o bedarant atsiranda sąmoningumas ir daugiau žinių. Čia yra vienas dalykas ir tas noras investuoti į tvarius dalykus, naujų produktų kūrimas. Šiuos dalykus skatina tiek ir atskirų institucijų lūkestis ir klientų poreikis ir lūkestis, kad paslaugos taps švaresnės, žalesnės, mažiau darančios poveikį aplinkai.
Tada dar yra investuotojai. Jie dabar labai aiškiai deklaruoja, kad nori žalių turto klasių, turėti galimybę investuoti į žalius turtus. Ir vėlgi, tas lūkestis daro pokytį visame finansų pasaulyje ir visame sektoriuje. Tai šie du dalykai yra tokie, gali sakyti, savanoriškai skatinami. Tvarūs finansai yra kažkas smagaus, teigiamo ir tikiuosi, kas valstybės nacionalinė plėtros įstaiga imsis tos lyderystės ir užduos toną. Ypač kai patvirtinta žalių finansų strategija yra noras įsteigti žalių finansų institutą ir būti tokia toną užduodančia institucija.
– Ar neaiškumas tų terminų „žalias verslas“ ir „tvarus verslas“ problemų nesukelia? Ar čia galbūt tik visuomenėje matomas nesusipratimas, ne taip aktualus politikos ir verslo srityse?
– Mažai kam aišku iš tikro. Ir čia yra keli pavojai, nes visi kalba apie tą „greenwashing“, tą žaliąjį plovimą, kur žaliais dalykais vadina dalyką, kuris nėra žalias. Bet tvarių finansų koncepcija būtent ir yra ta, kuri dabar formuojasi. Ir iš principo tiek verslas edukuojasi, tiek ir specializuoti paslaugų tiekėjai. Jie irgi mokosi apie tvarumą, edukuojasi ir tobulėja. Kai kurie sektoriai yra labiau pajudėję į priekį, kai kurie labiau atsilikę. Ir tie kurie juda į priekį, juos stumia tam tikras reguliavimas. Sakyčiau, kad daugiau pasistūmėję į priekį yra nekilnojamas turtas ir statybos, nes yra direktyvos verčiančios juos skaičiuoti emisijas.
Stipriai pažengę į priekį yra finansų sektorius, nes jiems reikia vertintis rizikas susijusias su tvarumu ir dabar su tvarumu susiję atskleidimai tampa privalomi ir po truputį visa industrija vystosi ir edukuojasi, kas yra svarbus dalykas. Bet nemažiau svarbu yra prieinamumas prie duomenų, reikalingų atskleidimams daryti ir instrumentai reikalingi suskaičiuoti anglies dvideginio emisijoms. Ir kuriasi tiek instrumentai, tiek duomenų bazės, tiek standartai, tiek ir bendras suvokimas, bei atsiranda tokios institucijos, kaip žalių finansų institutas, kuris galėtų tapti kompetencijų centru visai rinkai, ir edukuoti, ir dalintis metodikomis. Tai duos proveržį ateityje.
– Kokių pokyčių galėtume tikėtis „Invegai“ tapus vienintele finansų įstaiga? Ar kažkas keisis?
– Aš manau, kad mes galime ir turime tikėtis pokyčių. Nes jeigu tikėsimės, tai bus tam tikras spaudimas daromas siekti tų pokyčių. VIVA, mūsų nedidelė įmonė, yra jauniausia valstybės skatinama finansavimo sektoriuje. Yra keturios įstaigos ir visos jos susijungs su „Invega“ ir taps viena didele, stipria nacionaline plėtros įstaiga. Tuo keliu yra nuėję mūsų kaimynai Latvijoje, tą patį pasidarę yra ir estai. Ir jų įstaigos veikia tikrai sėkmingai.
Būdami šio proceso dalimi, tikrai džiaugiamės, kad jis vyksta ir mes matome, kad iš fragmentuotos veiklos pradėsime veikti kaip viena organizacija, kuri turi holistinį matymą į ekonomiką, į finansų sektorių, į kapitalų rinkas ir pradėsime veikti kaip įstaiga, kuri galės sistemingai užsiimti ekonomikos skatinimu. Tas konsolidacijos veiksmas daromas tam, kad būtų daugiau sinergijos ir būtų galima sukurti įstaigą, kuri politiškai nepriklausoma, save finansiškai išlaikanti ir negyventų iš biudžeto. Tai įstaiga kurios dėmesio centre bus visi Lietuvos verslai, ar tai būtų vienas asmuo dirbantis pagal verslo liudijimą ar tai būtų didžiausia Lietuvos įmonė užsiimanti eksportu. Įstaiga, kuri kiekvienai įmonei turės pasiūlymą pagal jos vystymąsi. Įstaiga kuri teiks ne tik finansavimą, bet bus ir kompetencijų centras, tiek patarimais, tiek konsultacijomis, tiek žiniomis, galės padėti toms įmonėms. Ir įstaiga kuri būdama reikšmingas finansų sektoriaus žaidėjas, bus įdomus darbdavys stipriems specialistams ir profesionalams finansų srityje, norintiems prisijungti ir dirbti viešajame sektoriuje ir duoti tą stimulą.
Labai tikiu, kad konsolidacija leis žengti reikšmingą žingsnį į priekį. Nes iki šiol veikusios įstaigos per tuos du dešimtmečius padarė milžinišką darbą paskatinant tiek finansų rinką, tiek ir rizikos kapitalo sektoriaus vystymąsi. Tačiau su konsolidacija bus žengtas dar vienas žingsnis, kur tos įstaigos poveikis bus dar labiau juntamas ir teiks daugiau reikšmės ir vertės Lietuvos įmonėms.
Jau dabar visos įmonės daro labai daug. Šiems metams diskutuojama ir svarstoma daug naujų priemonių per tą įstaigą valstybė jau dabar įgyvendina ir ateityje įgyvendins sau svarbius tikslus ir prioritetus, paskatinant atskirus segmentus. Iki šiol buvo didelis dėmesys smulkiam verslui, inovacijoms, technologinių kompanijų skatinimui. Aš manau, kad visi ekonomikos segmentai turi būti vienodai matomi ir nepamirštami ir turėti kažkokį dėmesį. Ir vėlgi žiūrint į ekonomikos struktūrą, į BVP struktūrą, vėlgi, tie reikšmingi segmentai, kurie prisideda prie BVP generavimo, jie turėtų gauti savo atskirą palaikymą. Ir žavu yra skatinti startuolius, akceleruoti naujas įmones ir naujas idėjas. Tačiau galbūt verta dėmesio idėja yra paskatinti tradicinius verslus, veikiančius jau kelis dešimtmečius, jiems turėti akceleravimo iniciatyvas ir padėti joms labiau skaitmenizuotis, labiau transformuotis į šiuolaikinį ir modernų verslą, kad galėtų geriau konkuruoti su savo konkurentais užsienio šalyse.
Netgi ten, kur atrodo, kad viskas puikiai veikia, tikrai galima būti kūrybiškiems ir sugeneruoti naujų idėjų.
– Ar daugiau efektyvumo pridės toks sujungimas?
– Efektyvumas padidės, tikrai taip. Bet aš daugiau vertinčiau tai, kaip bus bendraujama ir dirbama su klientais ir įmonėmis. Nes tikrai siekiama vieno langelio principo. Kad su įmone bendrautų vienas žmogus ir konsultuotų visų programų atveju, ir kad būtų artumas prie kliento, kad įmonėms būtų lengva ir paprasta gauti konsultaciją apie tai, ko gali tikėtis, kokios pagalbos ir paramos gali gauti.
Galiausiai, kaip ir dabar matome, ekonomika eina per įvairius ciklus ir neaišku kokių iššūkių bus ateityje. Per tuos ciklus einant, valstybė turi būti šalia verslo ir, kai jų reikia, operatyviai siūlyti priemones. Pagalbos verslui fondas buvo tokia priemonė, kai labai greitai, per kelis mėnesius buvo sukurta priemonė, paleista – 225 mln. eurų buvo pasiūlyta į rinką.
Ir tokios anticiklinės priemonės turi būti visada paruoštos kišenėje ir reikalui esant ištrauktos. Ir ta busima, didelė nacionalinės plėtros įstaiga turėtų būti pasiruošusi tokias priemones pasiūlyti, kai ekonomikai to reikia, o kai nereikia – atsitraukti. Ir tokiu būdų turėti gera dialogą su privačia rinka.
– Galbūt labiau pereinant į kiek platesnį aspektą. Ar manote, kad matomas poreikis centralizuotis ir polinkis siekti centralizuotų institucijų kažkokiai problemai spręsti ar sektoriui tvarkyti kūrimo yra geras?
– Gyvenime niekur nereikia fanatizmo. Ir tas „hype“ (angl. entuziazmas – ELTA), kad viską reikia centralizuoti, gali būti gerai, bet manau reikia žiūrėti pagal situaciją. Šiuo atveju, kalbant apie vykstančią plėtros įstaigų konsolidaciją, tai aš to nevadinčiau centralizavimo iniciatyva.
Pirmiausia, buvo problema, kad buvusios keturios įstaigos, darė šiek tiek skirtingus, bet iš esmės panašius dalykus. Dėl to kai kurios funkcijos buvo dubliuojamos, bet kai kurie sektoriai buvo palikti neprižiūrimi. Ir neaišku buvo, kas turėjo veikti tam tikruose sektoriuose, ar „Invega“, ar VIVA, o gal Žemės ūkio paskolų garantijų fondas. Bet kai bus viena įmonė, bus aišku, kas turi atskiromis ekonomikos sektoriaus skatinimo iniciatyvomis pasirūpinti. Iš tos pusės, vienareikšmiškai gera iniciatyva.
Lietuvoje yra daugiau nei 100 tūkst. įmonių ir kad rūpinsis jomis viena įstaiga, tai nebūtinai reiškia, kad nuo tų įmonių ji bus nutolusi. Mano vertinimu, šiuolaikinių technologijų dėka ir dirbant per elektroninius kanalus galima būti labai arti verslo. Ir nesvarbu, ar įmonė įsikūrusi mažame miestelyje, naudodamasi šiuolaikinėmis priemonėmis, ji gali jausti, kad įstaiga yra šalia jos. Tai manau, kad žiūrint į ateitį, ta siekiamybė ir bus išlaikyti artumą prie įmonių.
O tai, kad kažkokie specialistai dirbs vienoje vietoje ar vienoje komandoje duoda daug didelių pliusų. Pakeičiamumas, kompetencijos dalinimasis, mokymasis kartu ir vienam iš kito, geriausių praktikų dalybos. Nes jeigu fragmentuota, ir skirtingos įstaigos panašias funkcijas atlieka, tai nevyksta praktikų dalinimasis, žmonės nebendrauja ir galiausiai pradeda devoliucionuoti izoliuotai.
Esu fanas to, kad dalis funkcijų būtų centralizuotos, bet tame, kas liečia klientą, būtų išlaikytas individualumo pojūtis, kad klientas jaustų, kad čia juo rūpinasi, jį supranta, atpažįsta ir siūlo aktualius sprendimus. Ta kombinacija, manau, turėtų būti gana sėkminga strategija.
