Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


„ORLEN LIETUVA“
„Orlen Lietuvos“ vadovas: nematome kliūčių dirbti su „Petrofac“
BNS
Fotobankas
„Orlen Lietuva“ naftos perdirbimo gamykla.

Lenkijos naftos koncerno „Orlen“ valdomai bendrovei „Orlen Lietuva“ spalio pabaigoje pasirašius apie 550 mln. eurų vertės sutartį su Jungtinės Karalystės (JK) bendrove „Petrofac“, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla pradeda pasirengimą didžiausiam investicijų projektui nuo 2006 metų, kai ją įsigijo „Orlen“.

„Orlen Lietuvos“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Michalas Rudnickis, komentuodamas už korupciją JK 90 mln. eurų baudą neseniai gavusios „Petrofac“ pasirinkimą, BNS sako nematantis kliūčių dirbti su šia kompanija, nes jos verslo partneriai yra geros reputacijos Europos Sąjungos ir JK bendrovės, be to, ji nekėlė abejonių nei akcininkei „Orlen“, nei Lietuvos vyriausybinei sandorį tikrinusiai komisijai.

M. Rudnickis, be to, sako, jog kilus geopolitinei įtampai regione, „Orlen Lietuva“ jau išbandė alternatyvų krovinių vežimą geležinkeliais į Ukrainą – per Lenkiją, o ne per Baltarusiją.

„Šiuo metu mūsų sutartis su Baltarusijos geležinkeliais galioja, bet mes nesame tikri, kiek ji galios ir ar nepasikeis sąlygos. Mes turime būti pasiruošę įvairiems variantams“, – sako „Orlen Lietuvos“ vadovas.

Pasak jo, vadinamąją likučio hidrokrekingo įrenginio (angl. Bottom of the Barrel) technologiją ir bazinį projektą sukūrė JAV naftos, dujų ir naftos chemijos technologijų milžinė UOP („Universal Oil Products“), o už visą logistiką – įrenginių gabenimą iš kol kas neįvardijamos gamyklos per Klaipėdos uostą iki Mažeikių – atsakinga tarptautinė logistikos bendrovė „Mammoet“.

Sutarčių su šiomis kompanijomis vertė neatskleidžiama, tačiau „Orlen“ skelbta bendra projekto vertė siekia 641 mln. eurų.

Tartis dėl interviu su M. Rudnickiu, kuris nuo spalio pradžios vadovauja ir kitai įmonei – „Orlen Baltics Retail“, nebuvo lengva – procesas užtruko kelis mėnesius. Nuo 2006 metų Lietuvoje gyvenantis „Orlen Lietuvos“ vadovas yra baigęs lietuvių kalbos kursus Varšuvos universitete, todėl puikiai kalba lietuviškai.

– Pavasarį interviu BNS sakėte, kad investicija į modernizavimą sieks virš 1 mlrd. zlotų (virš 220 mln. eurų). Vėliau sužinojome, kad vien sutartis su „Petrofac“ yra 640 mln. eurų vertės – ar jūs tuomet dar nežinojote tikslios vertės, ar neapskaičiavote kažko, ar nenorėjote viešinti?

– Mes viską apskaičiavome, bet kadangi dar vyko derybos ir buvo ne vienas potencialus partneris, tai negalėjome atskleisti – tai buvo komercinė paslaptis, nebuvo čia apgavystės, nes suma yra virš 1 mlrd. zlotų – taip, gerokai didesnė (virš 3 mlrd. zlotų – BNS), bet mes tai žinojome. Kadangi projektas yra labai ambicingas, labai modernus, Europoje vienintelė tokia technologija bus ir didžiuojamės tuo, kad ji bus Lietuvoje. Pagal vertę tai bus trečias didžiausias projektas, kurį įgyvendina „Orlen“. Kiti yra Lenkijoje.

– Kiek buvo pretendentų, be „Petrofac“, iš kiek kompanijų jūs rinkotės?

– Iš pradžių buvo tų kandidatų nemažai, o kai apsisprendėme dėl technologijos, bazinio projekto, buvo trys rimti kandidatai. Po to vyko derybos, labai ilgas ir sudėtingas procesas, tai galutiniame etape liko du konkurentai, o kadangi „Petrofac“ pasiūlymas buvo ir technologiškai, ir ekonomiškai geriausias, jis laimėjo tą konkursą.

– Jūs nenorite įvardyti tų kompanijų?

– Nelabai galime, nes mus riboja konfidencialumo susitarimai.

– Ar tuo metu jūs žinojote, kad „Petrofac“ anksčiau buvo įsipainiojęs į korupcijos skandalus? Tuo metu jūs tą informaciją turėjote turėti.

– Reikia atkreipti dėmesį, kad mes rimtas derybas su „Petrofac“ pradėjome 2019 metų gegužės mėnesį ir, žinoma, buvo tam tikros informacijos, bet mes turėjome labai daug teigiamos informacijos, žiūrint į tai, kokius verslo partnerius turi „Petrofac“. Tai yra labai geros reputacijos Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės bendrovės, be to, mes žinojome, kad tas mūsų pasirinktas kandidatas turės gauti pritarimą strateginių įmonių komisijos (vyriausybinė strateginių įmonių sandorius tikrinanti komisija – BNS), tai mums nebuvo didesnių abejonių. Plius mūsų akcininkas labai aktyviai dalyvavo tame procese, todėl kažkokių didesnių kliūčių, kad negalėtume bendradarbiauti su „Petrofac“, nebuvo.

– Ar faktas, kad Jungtinės Karalystės Stambaus sukčiavimo biuras šiemet skyrė 90 mln. eurų baudą „Petrofac“, nekėlė jums reputacinių problemų ?

– Žinoma, mes kreipiame dėmesį į reputaciją, tokia pat rekomendacija buvo komisijos išvadoje – mes apsisaugojome, turime specialias pastraipas sutartyse pagal „Orlen“ standartus, kad apsisaugotume nuo tokių dalykų. „Orlen“ labai žiūri į savo reputaciją, bet esame įsitikinę, kad mūsų bendradarbiavimas vyks labai sklandžiai.

– Ar vyriausybinė komisija nurodė jums įdėti kažkokių saugiklių į sutartį su „Petrofac“?

– Ne, tuos saugiklius pagal standartą įdeda akcininkas „Orlen“. Po vyriausybinės komisijos išvados mums nereikėjo papildomų saugiklių.

– Ar vyriausybinė komisija apskritai tyrė būsimą sandorį?

– Ji pradinį tyrimą pradėjo ir pagal jį išdavė mums rekomendaciją, kad galime bendradarbiauti, atkreipiant dėmesį į reputaciją. Kadangi turime tuos saugiklius sutartyje, tai viskas, mūsų manymu, yra gerai. Nebuvo ten nė vieno sakinio, kad mes pajustume, kad tas bendradarbiavimas būtų uždraustas ar neleistinas kažkurioje srityje.

– O kaip žinia, kad „Petrofac“ pasirašė strateginio bendradarbiavimo sutartį su Rusijos „Gazprom“, jo įsteigtu Naftos ir dujų technologijų institutu? Ar tai irgi jūsų nesutrikdė?

– Mes savo bendradarbiavimo su išorės kompanijomis politikoje visada atkreipiame dėmesį, ar tos kompanijos, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje, yra sankcijų sąrašuose, ir panašiai. Tai labai svarbu, nes mes kuriame Lietuvos ir viso regiono energetinį saugumą. Todėl saugumas yra mūsų prioritetas ir dedam pastangas, kad tas bendradarbiavimas nebūtų pavojingas mūsų bendrovei, akcininkui ir šaliai, kurioje veikiame.

– Iš pažiūros susitarimas su „Gazprom“ tarsi nekaltas – apie mokslinį bendradarbiavimą, bet Lietuva, jūs puikiai žinote, turi nekokią patirtį su „Gazprom“, tai sukelia nepasitikėjimą, tam tikrų saugiklių siekį.

– Bet reikia plačiau pažiūrėti į ES bendroves, kurios per paskutinius du rudens mėnesius taip pat pasirašė bendradarbiavimo sutartis su „Gazprom“ bendrovėmis, kurios užsiima moksline veikla, Tai mes čia didesnio pavojaus nematome. Visi mūsų verslo partneriai yra tikrinami tiek mūsų vidaus ar Lietuvos tarnybų, tiek mūsų akcininkų, tai mes jaučiamės pakankamai saugūs.

– Grįžkime prie Mažeikių gamyklos modernizavimo. Ar jau pasirinkote rangovus statybos ir kitiems darbams?

– Šis procesas dar vyksta, bet galiu pasakyti, kad mes norime ir žadėjome pasirašydami ketinimų protokolą su Energetikos ministerija, kad tai bus bendrovės iš Lietuvos, Lenkijos. Esame pasirašę sutartį su logistikos įmone, kuri atgabens didelį reaktorių iš Klaipėdos uosto iki Mažeikių – tai „Mammoet“. Tai ne pirmas jų projektas Lietuvoje, jie dalyvavo remontuojant Mažeikių gamyklą po 2006 metų gaisro, irgi atgabeno reaktorių.

– Kaip vyksta pasiruošimo projektui procesas? Kada prasidės konkretūs darbai?

– Dėl pačios instaliacijos matmenų didumo logistikos dalis yra pati sudėtingiausia, todėl šis procesas pradėtas anksčiausiai, nes pats reaktorius yra apie 100 metrų ilgio ir jo atgabenimas yra didelis iššūkis – transportas judės 5 kilometrų per valandą greičiu. Čia reikia labai daug procesų atlikti, pavyzdžiui, pasirašyti sutartis dėl žemės servitutų su ūkininkais, nes ne visur yra valstybinė žemė, reikia sustiprinti tiltus, praplatinti kelius ir taip toliau.

Kadangi technologija yra unikali ir moderniausia, tai derybos su rangovais, firmomis, kurios tiesiogiai darys statybų darbus, yra sudėtingas procesas – mes turime būti tikri, kad tos įmonės tikrai turi pakankamai patirties, patyrusių specialistų, darbuotojų, kad statybos procesas vyktų kuo sklandžiau. Planas toks, kad iki 2024 metų pabaigos bus pastatytas tas įrenginys.

Pats reaktorius atvažiuos 2023 metais, rugpjūtį. Turime jau gamyklos teritorijoje paruoštą vietą, kur stovės tas įrenginys. Tai bus pati didžiausia ir aukščiausia instaliacija visoje gamykloje.

– O kas bus atsakingas už kelių ir tiltų nuo Klaipėdos iki Mažeikių paruošimą?

– Prieš pasirašant sutartį su „Mammoet“ buvo pasitarimai ir su Kelių direkcija, ir su Susisiekimo ministerija, ir su žemės sklypų savininkais. Šitas darbas jau atliktas sėkmingai. Visus kelius ir tiltus paruoš rangovas – „Mammoet“ – pagal mūsų projektus, yra speciali darbo grupė projekto įgyvendinimui – labai didelė, virš 50 žmonių, kiekvienas atsakingas už savo sritį.

– Koks maršrutas bus, per kur važiuos tas reaktorius? Ar atplauks daugiau laivų su įranga?

– Iš Klaipėdos važiuos per keturis rajonus – Klaipėdos, Kretingos, Skuodo ir Mažeikių. Laivų nebus daug, nes pagrindinis dalykas bus reaktorius, jis turi atplaukti vienu gabalu, jo negalima perpjauti ir po to suvirinti vietoj.

– Iš kur atplauks reaktorius, kur jis bus gaminamas?

– Jį gamina amerikiečiai – UOP padarė bazinį projektą, sukūrė technologiją, o „Petrofac“ tik montuos tą įrenginį. Projektą sudaro dvi dalys: technologinė dalis – pirmiausia buvo nupirktas bazinis tos technologijos projektas, ir statybos. Todėl yra dvi įmonės – UOP kaip bazinio projekto savininkas, ir „Petrofac“ kaip bazinio projekto vykdytojas.

Svarbu pasakyti, kad tas įrenginys yra Mažeikių gamyklos ateitis, jau nuo 2017 metų pradžios, kai pasikeitė „Orlen“ valdyba, ji pradėjo rimtai galvoti, kaip pagerinti „Orlen Lietuvos“ rezultatus, kad reikia padidinti šviesių naftos produktų išeigą, jų kiekį ir kokybę.

Tai nėra labai greitas procesas – va, priimam sprendimą, statom hidrokrekingą Mažeikiuose. Buvo atlikta labai daug analizių, kokią technologiją pasirinkti, kokios yra Mažeikių gamyklos galimybės, kiek reikia investuoti, į ką investuoti, kad rezultatai būtų geresni, nes mūsų gamykla šiuo metu ypač jautri makroekonominės situacijos, kainų svyravimams. Jos labai neigiamai įtakoja mūsų rezultatus.

Tai yra būdas, kad Mažeikių gamykla galėtų pelningai dirbti, nepaisant makroekonominės situacijos.

– Kaip suprantu, modernizavę įmonę jūs galėsite iš mažiau naftos pagaminti daugiau produktų.

– Iš dabartinio žaliavos kiekio galėsime pagaminti iki 20 proc. daugiau šviesiųjų produktų. Tas likutis, – Bottom of the Barrel, kurio marža visada yra minusinė, bus mažesnis ir turėsime mažiau sieros, kas atitinka ES reikalavimus.

– Esate sakęs, kad labai didelę neigiamą įtaką jūsų verslui padarė pandemija, tačiau pastaruoju metu situacija pasikeitė iš esmės – paklausa auga, naftos kainos pakilime. Kiek jūs jaučiate tai? Iš rezultatų matau, kad jums sekasi gerai – nors mažiau per 9 mėnesius perdirbote naftos, bet pelnas didelis, apyvarta vien trečiąjį ketvirtį, palyginti su pernai, išaugo 95 proc.

– Visų veiksmų, kurių ėmėmės, dėka rezultatas yra toks, kuris mus tenkina. Nenoriu sakyti , koks jis bus, nes dar yra gruodis, kuris visada yra vienas silpniausių mėnesių. Pažiūrėsime, kokią įtaką turės, ypač kai dabar ketvirta, kai kur penkta banga prasidėjo, situacija yra sunkiai prognozuojama ir labai nestabili. Tai mums labai sudėtingas laikotarpis – sunku prognozuoti, kas bus po mėnesio, turiu galvoje ir ekonominę, ir politinę situaciją, ypač tai, kas vyksta į Rytus nuo Lenkijos ir Lietuvos.

Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad mes didelę savo produktų dalį (apie 8 proc.) eksportuojame į Ukrainą per Baltarusiją, Šiuo metu mūsų sutartis su Baltarusijos geležinkeliais galioja, bet mes nesame tikri, kiek ji galios ir ar nepasikeis sąlygos. Mes turime būti pasiruošę įvairiems variantams, pavyzdžiui, šių metų pirmąjį ketvirtį pabandėme alternatyvų kelią į Ukrainą per Mockavos terminalą ir per Lenkiją. Norėjome pabandyti ir pasitvirtinti, kad yra tokia alternatyva. Maršrutas nėra ilgesnis, bet mažiau patogus, nes reikia du kartus keisti riedmenis.

– Ar su Baltarusijos geležinkeliais turite ilgalaikę sutartį?

– Taip, ilgalaikę.

– Ar gavote kokių nors perspėjimų iš jų, kad gali keistis sąlygos ar tarifai?

– Ne, ir manau, esame vienintelė lietuviška įmonė, kuriai tos sąlygos nepasikeitė per paskutinius dvejus metus.

– „Lietuvos geležinkeliai“ jau kalba apie tai, kad bus priversti didinti paslaugų tarifus. Ar jūs būsite išimtis?

– Mes su „Lietuvos geležinkeliais“ turime ilgalaikę sutartį, iki 2028 metų. Kol kas neturėjome jokių signalų ir tikiuosi, neturėsime (kad didės tarifai – BNS). Ir nesutinku, kad „Orlen“ visada buvo taikomos išimtys, niekada nebuvo jokių išimčių tarifams.

– Bet juk politika tokia – kuo daugiau veži, tuo didesnės nuolaidos.

– Taip turėtų būti, bet taip nebuvo. Taip yra, man atrodo, nuo 2020 metų – bendradarbiavimas labai geras, tarifai, tenkinantys abi šalis. Jis turi vykti rinkos sąlygomis, mes nenorime kažkokios super pozicijos, norime būti traktuojami kaip normalus verslo partneris.

– Pakalbėkime apie naftos žaliavą – „Orlen“ neseniai pasirašė ilgalaikę sutartį dėl žaliavos pirkimo su JAV. Pavasarį sakėte, kad beveik 80 proc. jūsų žaliavos sudaro rusiška nafta. Ar dabar keičiasi situacija, nes neseniai deklaravote, kad norite būti mažiau priklausomi nuo rusiškos naftos?

– Taip, situacija keičiasi ir, pavyzdžiui, mums pavyko panaudoti lockdow'o mėnesius, kada perdirbimas ir vartojimas buvo mažesnis, testams ir perdirbti ne rusišką naftą. Tas pavyko sėkmingai, bet reikia turėti galvoje, kad Mažeikių gamykla pastatyta vien tik rusiškos naftos perdirbimui. Praktiškai „Orlen“ investicijų dėka ta žaliavos diversifikacija yra įmanoma.

Ką reiškia pakeisti žaliavą? Arabiškos, amerikietiškos ar rusiškos naftos cheminė sudėtis yra visiškai skirtinga, skirtingas sieros kiekis, yra lengvos naftos, sunkios naftos, o jų perdirbimas reikalauja skirtingų technologijų. Todėl mes negalime iš karto atsisakyti rusiškos naftos ir įpilti kažkokią arabišką. Tai visada yra sudėtingas technologinis procesas, bet mūsų tikslas yra kuo labiau diversifikuoti, kad būtume kuo labiau nepriklausomi nuo žaliavos iš Rusijos.

– O būsima nauja technologija kokiai naftai bus pritaikyta?

– Lengvesnei nei rusiška, kitaip tariant, ne rusiškai.

– Ar tai reiškia, kad naujas įrenginys visai neperdirbs rusiškos naftos?

– To negaliu pasakyti, jis gal galės perdirbti ir rusišką, bet galės ir didesnius kiekius ne rusiškos naftos. Ne tik arabišką ar kitokią, mes perdirbame, pavyzdžiui, ir lietuvišką naftą (juokiasi).

JK Stambaus sukčiavimo biuras spalį „Petrofac“ skyrė 77 mln. svarų sterlingų (apie 90 mln. eurų) baudą – ji skirta už tai, kad buvę grupės vadovai 2011–2017 metais sumokėjo 44 mln. JAV dolerių kyšių, kad laimėtų daugiau nei 3,5 mlrd. JAV dolerių užsakymų Irako, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų naftos ir dujų pramonėje.

„Petrofac“ dirba su žinomomis tarptautinėmis korporacijomis „Shell“, „Basrah Oil Company“, „Infinite Blue Energy Group“, „ONEgas“, be to, neseniai ji pasirašė sutartį su JK ginkluotosiomis pajėgomis, Norvegijos bendrove „CO2 Capsol“, Libijos „Zallaf Libya Oil&Gas Exploration and Production Company“, Bahreino „Tatweer Petroleum“, JK žaliojo vandenilio tiekėja „Protium“.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2021 11 30 09:28
Spausdinti