Asmeninis archyvasĮ šiaurę nuo populiariųjų Graikijos salų esantis Sporadų salynas siūlo atokvėpį nuo turistų pavargusiems keliautojams. Pailsėti itin lėtu ritmu nusprendė ir Liepa Žeromskaitė.
„Palaukite, niekur nepabėkite, dar atnešiu jums desertą“, – laužyta anglų kalba skubiai ištaria tavernos savininkas, vienu metu dirbantis tris darbus – vadovo, padavėjo ir virėjo. Apmokėję Lietuvos standartais mažą sąskaitą (34 eurus už keturis patiekalus ir puslitrinį ąsotį namų vyno) kantriai sulaukiame ištesėto pažado – stambiais gabalais supjaustyto saldaus arbūzo.
Už desertą mokėti nereikės. Pagal graikų tradiciją tai yra „pasaldinimas“ už maistą – neduok, Dieve, – sumokėti turinčiam tavernos svečiui. Save gerbiantis graikas tavernoje nesitikėtų nieko kito, net supyktų, jei kartu su ranka išrašytu čekiu nesulauktų ir gardėsio.
Pats valgymas graikų tavernose skiriasi nuo mums įprastų restoranų. Čia niekas neužsako maisto „sau“ – viskuo galima (ir reikėtų) dalytis. Taisyklėms nepaklususieji arba smarkiai persivalgys, arba lėkštėse paliks krūvą paprasto, bet skanaus maisto. Tiesa, nereikėtų stebėtis, jei sąskaitoje išvysite įskaičiuotus duoną ir vandenį. Graikija – karšta šalis, ir vanduo čia brangus.
