Bassamas LahoudasViduriniuose Rytuose kilus protestų bangai, tūkstančiai Libano ir Irako gyventojų užėmę gatves reikalavo viso politinio elito kaitos. Kokias permainas išgyveno libaniečiai, stebėjo Rugilė Trumpytė.
Jau nuo spalio vidurio Libano gatvės nuo ryto iki vėlumos buvo pilnos protestuotojų. Anksčiau į protestus žmonės eidavo su savo partijų vėliavomis. Šalyje labai ryškios religinės skirtys, kurias atkartoja ir partijos. Šįsyk protestuose plevėsavo tik viena vėliava – Libano. Sutikti žmonės tuo nepaprastai džiaugėsi, nes jie pirmąsyk pasijuto esantys vienos tautos ir vienos visuomenės dalimi. Gatves užliejo šiitai ir sunitai musulmonai, krikščionys, senjorai, paaugliai, jaunos šeimos su vaikais ir net kūdikiais.
Paskutinis valdžios žingsnis, perpildęs libaniečių kantrybės taurę, buvo sprendimas apmokestinti nemokamą pokalbių programėlę „WhatsApp“. Ja naudojasi absoliuti dauguma, nes paprastų telefono skambučių ir žinučių kainos – didžiulės. Telekomunikacijų įmonės susisaisčiusios su valdžios klanais – visai kaip ir kitose srityse. Elektros tiekimas kasdien nutraukiamas trims valandoms, tad kiekvienas pastatas jungia dyzelinius generatorius. Vandentiekis yra, bet neveikia: vanduo į ant namų esančias talpyklas pristatomas sunkvežimiais. Visa tai – praėjus trims dešimtmečiams nuo pilietinio karo, trukusio nuo 1975 iki 1990 m. Šalis, jau turėjusi atsistoti ant kojų, kasdien vargsta dėl įsigalėjusios korupcijos, nedarbo ir silpnos ekonomikos.
_1980.jpg "Juodų dūmų sienos. -- Bassamas Lahoudas")
Bassamas Lahoudas„WhatsApp“ apmokestinimo absurdas Libaną pakeitė akimirksniu. Bemaž per naktį gyventojai užblokavo miestų gatves ir tarpmiestinius kelius, pradėjo deginti padangas, šiukšles, įvairius po ranka pakliūvančius daiktus. Turistai, nusileidę tarptautiniame Rafico Hariri oro uoste, o tarp jų ir mes, turėjo kelis pasirinkimus: likti oro uoste, eiti iki miesto pėsčiomis arba su lagaminais važiuoti motoroleriais, galinčiais prasprūsti pro tarpus barikadose. Pasirinkome pastarąjį variantą ir per liepsnojančias gatves trise lėkėme dviviečiu motoroleriu, kurį vairavo vietos vaikinas, vardu Hassanas. Vienas lagaminas jam prie kojų, vienas ant kojų, kuprinės mums ant nugarų, galinis ratlankis retkarčiais brūkšteli į asfaltą. Lekiame miesto centro link kartu su šimtais kitų motorolerių, nes mašinoms keliuose vietos tiesiog neliko.
