PixabayVengrijos sostinėje, Budos pilies papėdėje, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse įkurta ligoninė uoloje – Budapešto pasipriešinimo radikalizmui simbolis. Kotryna Tamkutė leidžiasi jos istorijos labirintais.
Išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, Vengrija kartu su kitomis Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis tvirtai žengė link liberalios demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir užtikrintų teisės viršenybės principų. Prieš dešimtmetį šalies ministru pirmininku tapęs vienas iš kadaise įtakingiausių liberalizmo Vengrijoje šauklių Viktoras Orbánas valstybės vairą staigiai pasuko dešinėn. Šiandien Vengrija meta pirštinę tarptautinės teisės, žiniasklaidos laisvės, opozicijos, kolektyvinio saugumo, Vakarų kapitalistinės santvarkos, laisvosios rinkos sąvokoms. Joje besiformuojanti nacionalizmo ir populizmo banga vilnija į kitas regiono valstybes.
Staiga dešinėn suka ir iš Vienos oro uosto į šalį kaimynę mane vežantis autobusas. Pabudusi iš snaudulio, jaučiu ne tik nuovargį ir skausmą kakle. Mane kankina keistas nerimas: politinę padėtį Vengrijoje ir jos sostinėje Budapešte dėjausi gerai pažįstanti, tačiau autobusui artėjant prie miesto centro savo žinojimu pasitikiu vis mažiau.
Kai prieš kiek daugiau nei metus apie situaciją Vengrijoje kalbėjausi su vietos žurnaliste, man šiurpo oda. Viename tuo metu dar egzistavusių kelių valdžiai oponuojančių interneto portalų dirbusi moteris pasakojo, kaip šalyje dėl finansavimo suvaržymų žlunga nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, kaip ribojama opozicijos teisė kalbėti viešai, kaip darbo vietą norėdami išsaugoti žurnalistai griebiasi savicenzūros. Tuomet pašnekovė guodėsi, jog, į savo rankas perimdama vis daugiau laikraščių, naujienų portalų, žurnalų visoje šalyje, valdžia naikina žiniasklaidos kaip objektyvaus stebėtojo vaidmenį.
