Asmeninis archyvasPo Atakamos dykumą keliavusi Rita Kulešovaitė džiūgauja paklausiusi bičiulio patarimo: šį lagūnų ir uolienų kraštą būtina tyrinėti savarankiškai, nes laisvė – protingiausias tokios kelionės pasirinkimas.
Maždaug prieš ketverius metus keliaudama po Pietų Ameriką beveik šešis mėnesius praleidau tyrinėdama Kolumbiją, Ekvadorą, Peru ir Boliviją. Tačiau tąkart mano kelionė šiame žemyne baigėsi ties pusiauju. Nuo tada visą laiką viduje kirbėjo nenumaldomas noras sugrįžti, pamatyti, susipažinti su likusia žemyno dalimi. Šią žiemą pribrendau kitai kelionės daliai: susiruošiau į misiją patyrinėti dar nelankytų Pietų Amerikos šalių. Kaip būdinga mano keliautojos sielai, aiškaus plano neturėjau, tačiau į šį nuotykį įtraukiau ir seserį, kuri bent kartą metuose sutinka sykiu įšokti į Guliverio batus.
Po dviejų mėnesių, praleistų klaidžiojant po Pietų Ameriką, viena vieta nuolat iškyla mano prisiminimuose – tai Atakamos dykuma Šiaurės Čilėje. Nors keliaudamos aplankėme daugybę nuostabių vietų, vis dėlto niekas neprilygo didžiuliams nepaliestiems šios unikalios žemyno dalies plotams.
Atakamos dykuma yra sausiausia dykuma pasaulyje, taip pat viena gausiausiai lankomų Čilės vietų. Jos peizažai ir uolienų formos yra išskirtiniai. Vaizdai tiesiog atima žadą. Jei išgirdus žodį „dykuma“ jūsų mintyse iškyla auksinės smėlio kopos, jodinėjimas kupranugariais ir mistinės stovyklos, siūlau tuoj pat atsikratyti šių vizijų. Atakamos dykuma yra itin akmenuota ir dulkėta, o apsilankius jos druskų ežeruose balta, trapi, suskeldėjusi žemė mintimis nukelia tiesiai į Mėnulį ar Marsą.
