ScanpixŠie gaišenomis mintantys paukščiai yra nepaprastai svarbūs Indijos visuomenės sveikatai, bet politikai trukdo juos veisti. Kodėl? Aiškinosi Sudipto Sanyalas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Džataju apsaugos ir veisimo centras yra didžiausia pasaulyje grifus sauganti ir veisianti organizacija, pasislėpusi tankiame didžiųjų šorėjų ir uosių miške už Pindžauro miestelio, šiaurinėje Indijos dalyje. Iki jos veda tik negrįstos provėžos, apie kurias nežino net „Google Maps“. Santosho Kumaro šeima gretimame kaime gyvena jau beveik dešimt kartų̃. Didžiąją dalį viso to laiko grifus buvo įprasta matyti visoje Harijanos valstijoje ir apskritai beveik visoje Indijoje. „Kai man buvo dešimt metų, ir nugaišdavo koks nors gyvūnas, prie jo supuldavo šimtai tų prakeiktų paukščių“, – prisimena lieknas 46-erių S. Kumaras.
Kaip ir daugelis indų, dabar gyvenančių po dangumi, kurio nebeužstoja grifų sparnai, pamiškėje nedidelę parduotuvėlę turintis S. Kumaras apie šiuos paukščius kalba ilgesingai ir su užuominomis į sąmokslą. „Po vieno žemės drebėjimo Pakistane visi grifai staiga pradingo ir nebesugrįžo, – pasakojo jis, paduodamas butelį atvėsinto vandens. – Pakistaniečiai juos nusiviliojo yrančiais lavonais.“
