Nerijus VanagasDešimtą mėnesį Kolumbijoje skaičiuojantis Nerijus Vanagas patyrė visą šios šalies paradoksų ir kontrastų įvairovę. Ir, regis, rado atsakymą į klausimą, kodėl skurdo ir nelygybės varginami kolumbiečiai moka būti tokie laimingi.
Mano kelionės biudžetas buvo labai ribotas – vos 1500 eurų. Taigi kiekviename žingsnyje stengiausi taupyti. Užuot skridęs iš Vilniaus į Bogotą per Madridą, pasirinkau pigesnį variantą su dviem persėdimais Amsterdame ir Stambule. Taip vietoj 15 valandų kelionė užsitęsė visas 34. Išvargau taip, kad prisiekiau daugiau tokios klaidos niekada nebedaryti. Lėktuvui nusileidus Bogotos tarptautiniame El Dorado oro uoste, lengviau atsikvėpiau – baigta! Nenumaniau, kad kelionės išbandymai tik prasideda.
Oro uoste keleivių dokumentus tikrinantis pareigūnas manąjį pasą pasklaidė, bet grąžinti neskubėjo. Pasikvietęs kitą tarnautoją ėmė jo klausinėti, kas per šalis ta „Lithuania“, bet kolega tik karpė ausimis. Prisiartino dar vienas tarnautojas, šįkart su policininko uniforma, ir pakvietė mane sekti jam iš paskos. Nežinau, ar turėčiau didžiuotis tokiu išskirtinumu, bet buvau vienintelis tokio kvietimo sulaukęs lėktuvo keleivis.
Vedamas ilgais, vingiuotais koridoriais turėjau laiko galvoje persukti visus įmanomus scenarijus – nuo deportacijos iki fizinio susidorojimo. Galiausiai pasiekėme nedidelę patalpą, panašią į policijos areštinę. Vienoje pusėje už pertvaros dirbo keletas policininkų, o kitoje pusėje ant kėdžių sėdėjo dar keli „laimingieji“. Vos pažvelgęs į juos supratau, kad mano statusas policininkų akyse nėra itin aukštas, jeigu jau mane prilygino šitai šutvei.
