Nemažą 2019-ųjų dalį Audronė Ranonytė dirbo Malavyje – Afrikos šalyje, kurioje vis dar teisiama už raganavimą, veikia daugiau kaip 100 Krikščionių bažnyčios atmainų, kandidatai į prezidentus atvyksta nusilenkti genčių karaliams, o kasdienį gyvenimą reguliuoja dvasios.
Ši viena skurdžiausių pasaulio valstybių gegužę surengė trejus rinkimus – šalies prezidento, parlamento ir vietos tarybų. ES į rinkimų stebėjimo misiją atsiuntė 80 specialistų, tarp jų – 28 ilgalaikius stebėtojus, kurie buvo suskirstyti į 14 komandų. Aš su kolega dirbome centriniuose Dedzos ir Nčeu regionuose, kur gyvena čevų, ngonių ir jao gentys.
Rinkimų stebėtojų darbotvarkė labai įtempta – pagal tam tikrą metodologiją jie turi gauti atsakymus į daugybę klausimų, apimančių politinį kontekstą, rinkimų administracijos darbą, rinkimų kampanijas, įstatymų, žmogaus teisių laikymąsi, moterų ir kitų visuomenės grupių padėtį, spaudos įsitraukimą ir pan. Todėl nuo ryto iki vakaro, kai pagal misijos saugumo ekspertų reikalavimus turėdavome grįžti į svečių namus arba savo „bazę“, susitikinėjome su politinių partijų ir nepriklausomais kandidatais, rinkimų administracija abiejuose mums priskirtuose regionuose, nevyriausybinių organizacijų nariais, religinių konfesijų vadovais, paprastais rinkėjais – nuvažiavome į kiekvieną mums priklausiusių regionų apygardą.
Tai nebuvo taip lengva, kaip galėtų pasirodyti, nes regione yra tik du asfaltuoti keliai, tad į tolimiausias apygardas dardėdavome aukštyn žemyn duobėtais keliukais kokių 20 km/val. greičiu. Daugelyje kaimų dalyvavome rinkimų mitinguose. Vakarais rašydavome ataskaitas ir savaitės pabaigoje jas išsiųsdavome pagrindinės komandos ekspertams. Siuntėme ataskaitas ir po kiekvieno mitingo, būtume siuntę ir apie incidentus, jei tokių būtume matę. Neišvydome, nes, pasak mūsų pašnekovų, centriniame regione gyvena taikios gentys, tačiau ir visoje šalyje incidentų per rinkimus beveik nebuvo.
