Didžiausio Australijos miesto įvairovę Akvilina Cicėnaitė jaukinasi dairydamasi po jo rajonus
Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, nes tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų.
Vis dėlto ir demokratiškame mieste yra sienos ir ribos – tiek matomos, tiek nematomos. Gal dėl to vienas pirmųjų klausimų susipažįstant su naujais žmonėmis darbe ar vakarėliuose – kurioje Sidnėjaus dalyje gyvenate?
Klausiama tarsi įdomaujantis, kiek laiko užtrunka nuvykti į darbą, ar toli reikėjo keliauti į svečius, bet iš tikro – ne vien apie tai. Pašto kodas išduoda ne tik priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei, užsiėmimą, draugų ratą, pajamas, pomėgius, kai kuriais atvejais – ir rasę ar tautybę, bet ir norą formuoti save pagal šio miesto taisykles.
