Kadaise didžiausią lietuvių diasporą užsienyje priglobusi Čikaga dabar stebi mažėjančius jų srautus. IQ biuro Vašingtone vadovė Liepa Žeromskaitė išsiruošė ieškoti likusių lietuvybės ženklų.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Kiekvienas JAV didmiestis išsiskiria savitu veidu, ne išimtis – ir Ilinojaus valstijoje įsikūrusi Čikaga. Vis dėlto aplankiusi daugelį didžiųjų šalies miestų galiu teigti, kad būtent Vėjų mieste labiausiai jaučiausi kaip namie. Žinoma, prie to labai prisideda didmiesčio istorija, kurią plyta po plytos statė ir lietuviai. Nors dabar didžioji dalis jų išsikėlusi gyventi į miestelius už didmiesčio, pačioje Čikagoje netrūksta lietuvybės pėdsakų, jei žinai, kur jų ieškoti.
Dar prieš atvykdami į Čikagą užsukome į kitoje Mičigano ežero pusėje esantį Indianos Kopų nacionalinį parką. 58 tūkst. kv. km plotą užimantis vandens telkinys iš tiesų primena jūrą – nuo krantų tolumoje giedrą dieną vos matyti dangoraižių tėvyne vadinamos Čikagos kontūrai. Indianos valstija po JAV sostinės karščių, kur jutiminė temperatūra vasarą dažnai viršija 40 laipsnių Celsijaus, pasitiko maloniu vėsumu, vėjas siūravo aukštas pušis, žarstė baltų kopų smėlį. Stovint ežero pakrantėje galima suprasti, kodėl šimtai tūkstančių lietuvių visą praėjusį amžių traukė būtent į šiuos kraštus – palikus šeimą ir namus, dažnai nežinant, ar kada nors grįš gimtinėn, šis kraštovaizdis šiek tiek ramina širdį.
Iš tiesų Čikaga, jei žvelgtume į gaublį, yra toje pačioje platumoje kaip Italijos sostinė Roma, o ne labiau į šiaurę nutolusi Lietuva. Ant pelkės pastatytas miestas (kodėl tiek daug savo miestų amerikiečiai ryžosi įkurdinti būtent pelkėse?) skaičiuoja beveik du šimtus metų. Didesni lietuvių srautai čia ėmė plūsti dar XIX a. pabaigoje, nors tuo metu, kadangi Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, jie buvo registruojami kaip rusai. Amerikiečių autorius Uptonas Sinclairas romane „Džiunglės“ nupaišė žiaurų imigrantų lietuvių gyvenimą vadinamajame Čikagos Skerdyklų rajone – juodas darbas skerdyklose už varganus centus, kur amerikietiška svajonė nesirodydavo nė sapnuose.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje į JAV emigravę tautiečiai yra žinomi kaip pirmabangiai, arba pirmosios bangos atstovai. Atvykę į Čikagą jie ėmė kurtis Bridžporto rajone, kur dar ir šiandien galima rasti Lituanicos prospektą, ir aplink toliau į pietus esantį Marketo parką, kur taip pat yra Lietuvos aikštės gatvė. Tarp anksčiau Bridžporte įsikūrusių airių, vokiečių ir skandinavų bendruomenių lietuvių ir lenkų skaičius sparčiai augo, XIX a. pabaigoje čia įkurta ir pirmoji didžiausia lietuvių katalikų parapija su Šv. Jurgio bažnyčia, deja, ji iki mūsų dienų neišliko. Kita įspūdinga lietuvių statyta Šv. Kryžiaus bažnyčia Skerdyklų rajone dabar jau nebelietuviška.
Iki tol dirbamais laukais buvęs Marketo parko rajonas pradėtas tankiau apgyventi tarpukario metais. Lietuvių diaspora jame buvo tokia gausi, kad jų gatvės imtos vadinti „Auksine lietuvių pakrante“. Čia buvo ir lietuvių ligoninė, ir lietuviška mokykla, moterų vienuolynas, taip pat Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kurioje paklausyti lietuviškų mišių galima ir šiandien.
Auksinius savo lietuvybės laikų metus Marketo parkas išgyveno dėl antrabangių, arba dar kitaip vadinamų „dipukų“, įvairiais keliais iš Lietuvos bėgusių Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo. Skaičiuojama, kad iš 40–45 tūkst. rajone gyvenusių žmonių tris ketvirtadalius sudarė lietuviai. „Marketas buvo toks rajonas, kur ir čia tas buvo, čia tas buvo, o čia šalia buvo tas, o čia šitas... Dabar jau sunku įsivaizduoti, – kalbėjo Čikagoje įsikūrusio lietuvių išeivijos laikraščio „Draugas“ vyriausioji redaktorė Ramunė Lapas. – Buvo dvi gatvės vien lietuviškų iškabų. Kepyklos, kavinės, parduotuvės, laidojimo namai, restoranai, barai, vien karčemų buvo kokios penkiolika...“ Pasijuokėme – kaipgi lietuviai be karčemų?
Ir Bridžportas, ir Marketo parkas priklauso Pietų Čikagai – dabar dėl nusikalstamumo liūdnai pagarsėjusiai didmiesčio daliai, kurioje šiaip sau blaškytis nerekomenduojama. Atvykus iki Marketo parko mus pasitiko mažaaukščių namų gatvės. Įspūdį kiek gadino išvakarėse praūžusios audros padariniai – nulaužytos medžių šakos, krūvos nuplėštų lapų. Šiandien parke likęs vienas didžiausių lietuvių bendruomenės pėdsakų yra paminklas lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, čia pastatytas 1935-aisiais. Netoli veikia ir 1957 m. įkurtas Jaunimo centras su Čikagos lituanistine mokykla ir M. K. Čiurlionio muziejumi. Bridžporto pagrindinėje Halstedo gatvėje akį iškart patraukia Antrojo pasaulinio karo metais iškelta „Ramovos“ kino teatro iškaba.
Lietuvių diaspora jame buvo tokia gausi, kad jų gatvės pradėtos vadinti „Auksine lietuvių pakrante“.
Važiuojant Midvėjaus oro uosto link galima atrasti dar du svarbius lietuvybės židinius. Vienas jų – 1966 m. Stanley Balzeko įkurtas Balzeko muziejus. Pirmame jo aukšte eksponuojama ne tik Balžekų šeimos, bet ir kitų lietuvių išsaugotų ir suaukotų lietuviškų eksponatų paroda. Šis muziejus – didžiausias pasaulyje lietuviškas muziejus už Lietuvos ribų.
Antrasis – ilgiausiai pasaulyje be pertraukų nuo pat 1909-ųjų leidžiamo lietuviško laikraščio „Draugas“ redakcija. Pastatą, anot R. Lapas, statė netoli įsikūrę broliai marijonai ir paskyrė spaudai. Tiesa, pats pirmasis „Draugo“ numeris parašytas ne Čikagoje, o Pensilvanijoje. „Draugas“ – katalikiškas leidinys, didžioji dalis jo redaktorių pradžioje buvo kunigai, o nuo 1929-ųjų – vienas žymiausių lietuvių diasporos politikos veikėjų Leonardas Šimutis, laikraščiui vadovavęs keturis dešimtmečius.
Redakcija saugo visus laikraščio egzempliorius, įskaitant ir paties pirmojo, 12 puslapių savaitinio laikraštuko, vėliau išaugusio iki didžiulių „paklodžių“ (dabar beveik visus skaitmeninius numerius galima rasti internete). Vis dėlto nepaisant to, kad iki tol gyvavo ne vienus metus, didžiausią pakilimą „Draugas“ išgyveno į JAV atsikrausčius „dipukams“. „Jie čia įsikūrė, o kai turėjo darbus, galėjo skirti laiko kultūrai, menui, švietimui ir taip toliau... Sakykime, 1949 m. buvo didysis važiavimas iš Vokietijos, tad nuo 1955–1957 m. prasidėjo laikraščio augimas, trukęs porą dešimtmečių“, – pasakojo R. Lapas.
Maždaug tuo metu „Draugas“ ne tik buvo leidžiamas kiekvieną dieną, bet ir turėjo vakarinį leidimą. „Laikraštis buvo pagrindinis žinių šaltinis, svarbesnis už radiją“, – teigė R. Lapas. Kaip prisiminė bene visą savo gyvenimą redakcijoje dirbęs fotografas ir maketuotojas Jonas Kuprys, septintajame dešimtmetyje, vėluojant laikraštį atspausdinti, prie redakcijos rinkdavosi eilės. Laikraštį prenumeruodavo ne tik lietuviai visose JAV, bet ir Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje.
Pirmame pastato aukšte anksčiau veikė spaustuvė ir atskiras pašto skyrius, iš viso čia vienu metu darbavosi apie 40 žmonių. Leidinys turėjo įsteigęs savo geriausio romano konkursą, kuriame kasmet premija apdovanodavo geriausio lietuviško romano autorių, veikė ir knygų prenumerata. Tos knygos neretai buvo ir spausdinamos toje pačioje spaustuvėje. „Draugas“ turėjo savo knygų klubą, kur, anot J. Kuprio, dar nepasirodžius knygai nariai ją užsiprenumeruodavo ir taip surinkdavo lėšų spausdinti.
J. Kuprys lenkdamas pirštus mėgino prisiminti, kiek Amerikoje iš viso buvo leidžiama lietuviškų laikraščių: „Draugas“, „Naujienos“, „Sandara“, „Tėviškės žiburiai“, „Akiračiai“, „Vilnis“, „Dirva“, „Vienybė“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Keleivis“, „Lietuvių balsas“, „Laisvoji Lietuva“... Dalis jų buvo vadinami laisvamanių leidiniais, t. y. ne katalikų.
„Kiekvienuose „dipukų“ namuose ant stalo dažniausiai buvo „Draugas“, pianinas ir lietuviška tapyba ant sienų. Tai buvo būtini atributai, nes savo vaiką reikėjo išmokyti groti, tėvai tuo metu skaitydavo laikraštį ir būtinai reikėjo paremti dailininkus. Visi vaikščiodavo į parodas galbūt ne tiek dėl to, kad jiems buvo įdomus menas, bet dėl to, kad jiems reikėjo paremti dailininkus“, – pasakojo R. Lapas. J. Kuprys pridūrė: „Ir buvo visa Lietuvių enciklopedija, 37 tomai – nors niekas jos nenaudojo, bet visi pirko.“
Dabar „Draugo“ skaitytojų gerokai sumažėję, didžioji jų dalis – senoji išeivija, o ne čia po Lietuvos nepriklausomybės atsikraustę nauji lietuviai. Laikraštis leidžiamas dukart per savaitę, turi mėnesinį žurnalą anglų kalba „Draugas News“ ir neseniai perimtą ketvirtinį žurnalą „Lithuanian Heritage“. „Draugui“ išsilaikyti padeda ne tik skaitytojų prenumeratos, bet ir prieš 30 metų įkurtas specialiai šiam tikslui skirtas fondas, leidinys gauna lėšų ir iš Lietuvos medijų, ir iš JAV veikiančio Lietuvių fondo. Tačiau R. Lapas priduria, jog dar ne viskas padaryta, kad laikraštį atrastų nauji skaitytojai, ir ateities planuose numatyta praminti ir naujus, iki šiol neišnaudotus kelius.
*****susije*****
Lietuvių era Marketo parko ir Bridžporto rajonuose baigėsi kartu su 7-ajame dešimtmetyje prasidėjusiomis gyventojų kraustynėmis. Pilietinių teisių judėjimo metu į anksčiau išimtinai vien baltaodžių gyventojų rajonus didmiesčio pietuose ėmė keltis juodaodžiai. Pokyčių išgąsdinti baltieji pradėjo masiškai pardavinėti savo namus žemomis kainomis ir taip sukėlė nekilnojamojo turto rinkos drebėjimą – šis judėjimas amerikiečių vadinamas baltuoju bėgimu (angl. white flight). Ištisiems rajonams praradus savo vertę, į juos galėjo įsikelti dar daugiau juodaodžių. Taip greitai Čikagos veidas ėmė kisti, o lietuviai atsidūrė pietuose esančiuose miesteliuose – Lemonte, Dariene, Viloubruke ir aplink.
Būtent Lemonte dabar ryškiausiai dega lietuvybės šviesa. Čia 1987 m. įkurtas Pasaulio lietuvių centras, čia pat veikia ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misija, Lietuvių fondas, lituanistinė šeštadieninė Maironio mokykla (didžiausia pasaulyje lituanistinė mokykla už Lietuvos ribų, šiuo metu turinti 500–600 mokinių) ir Lietuvių dailės muziejus. Misijos raštinės administratorės Birutės O’Brien teigimu, po šiuo stogu dabar telkiasi 59 organizacijos.
„Vyksta visokios veiklos – suaugusiųjų ir vaikų, krepšinio ir futbolo lygos, daug įvairiausių šokių klubų, moterų ir vaikų chorai, šalpos organizacijos, skautai, ateitininkai, muzikos klasės, restoranai, – vardijo B. O’Brien. – Yra lietuvė kirpėja, siuvėja, visai neseniai buvo ir draudimo įstaiga.“
Skaičiuojama, kad dabar lietuvių ar lietuviškų šaknų turinčių amerikiečių Čikagoje ir aplink gali būti apie 100 tūkst., tačiau tikrieji skaičiai gali būti kur kas didesni. Pati B. O’Brien į JAV atvyko prieš porą dešimtmečių, tačiau taip lengvai lietuvybės paleisti neketina. „Gyvenant šioje didžiulėje šalyje, kur persimaišęs tautų katilas, taip lengva prarasti savo identitetą ir sakyti: ai, aš tingiu, negaliu, nenoriu keltis, dalyvauti, kažko daryti, – pasakojo pašnekovė. – Turi labai sąmoningai pasirinkti, kad taip, tau brangu, svarbu, tai yra turtas ir vertybė, kad mes galėtume šitai turėti.“
Tai, anot B. O’Brien, labai pasijautė grįžus į Lietuvą dėl jubiliejinės Dainų šventės, į kurią išeivija žiūri kaip į didžiulį turtą, žinodama tradicijų išsaugojimo kainą. Dėkingumas už visą tą „dipukų“ įdėtą darbą skiriant savo lėšas ir laiką statant bažnyčias, kuriant organizacijas, šokių ansamblius ir chorus ateina per laiką. „Kai Lietuvoje dalijiesi, pasakoji, kaip čia yra, tai ne tam, kad lietuviai mums dėkotų, bet kad nesakytų: ai, kokie jūs ten lietuviai, išdavikai, išvažiavot ir palikot, – kalbėjo B. O’Brien. – Gyvenimas yra sudėtingas, jis nėra juoda arba balta, nėra taip paprasta. Niekada nenorėjau čia būti, bet mano gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad dabar esu čia.“
Panašiai kaip ir tik po karo atvykę „dipukai“, taip ir trečiabangiai, arba į JAV atvykę Lietuvai atgavus Nepriklausomybę lietuviai, pamažu įleidžia savo šaknis, susikuria geresnį gyvenimą ir dabar jau gręžiasi į lietuvybės išsaugojimą, kultūrą, paveldą.
Kiekvienuose „dipukų“ namuose ant stalo dažniausiai buvo „Draugas“, pianinas ir lietuviška tapyba ant sienų.
„Čia buvo žmonės užsikonservavę su savo tradicijomis, o mūsiškiai atvažiavo didžiąja dalimi be tikėjimo, be tradicijų, puolę stačia galva, kai tik atsivėrė kelias į Vakarus, – prisiminė B. O’Brien. – Be abejo, ir viena, ir kita karta įtariai viena į kitą žiūrėjo, bet misija ir centras tarnavo abiem. Čia yra ta vieta, kur gali kreiptis, kai nebežinai, kur dar galima eiti. Mus sieja bendra kultūra, bendra kalba. Galiu pasidžiaugti, kad tas tarpas nusigludino ir dabar dirbame kartu, nebėra to susipriešinimo, susilydėme. Ačiū Dievui, esame tame taške, kur ta buvusi siena ištirpo, ir žengiame kartu į priekį.“
Išvykdami iš Čikagos Lemonte dar stabtelėjome lietuviškame „Smilgos“ restorane – viename iš kelių apylinkėse, kur galima rasti tradicinių lietuviškų patiekalų. Apsidžiaugėme kaip maži vaikai, kai prieš mus ant stalo padėjo šaltibarščių, o paskui – ir cepelinų. Lietuviškai kalbančios padavėjos netoli aptarinėjo vietines naujienas ir mums pradėjus pūškuoti nuo maisto kiekio suskubo mamiškai nuraminti, esą nesijaudinkite, duosime dėžutes, parsivešite namo.
Be restorano, čia buvo galima rasti ir lietuviško maisto krautuvėlę. Akį glostė gerai pažįstamos prekės: „Dadu“ ledai, „Vilniaus duonos“ gaminiai, „Rūtos“ saldainiai, taip pat baltas sūris, dešra... Išsirinkome Vašingtone sunkiai randamą juodos duonos kepaliuką – bus lauktuvės iš Čikagos, gintare užsikonservavusio Lietuvos gabalėlio.