Asmeninis archyvasSumaišties užkluptoje Centrinės Amerikos šalyje Viktorijai Samarinaitei išbandymų nepagailėjo nei žmonės, nei gamta
Gatvėje pasigirdo šūvis. Pro šalį bėgo žmonės, o aš sėdėjau prie kavinės staliuko ir beveik paspringau sumuštiniu. Šalia alų gurkšnojantis vietinis į mano paklaikusį žvilgsnį teatsakė: „Nebijok, čia visada taip.“ Žmonės prabėgo pro šalį, o mudu likome sėdėti.
Nikaragvoje ne visada taip. Naujienos Centrinėje Amerikoje greičiausiai keliauja ne interneto kanalais, o iš lūpų į lūpas. Dar keliaudama Hondūre pirmą kartą išgirdau apie šalyje prasidėjusius politinius neramumus ir ambasadų įspėjimus susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į Nikaragvą.
Valdžiai ėmė priešintis prezidento Danielio Ortegos priimtomis socialinės apsaugos įstatymo reformomis nepatenkinti gyventojai. Atvykus į šalies kultūros ir universiteto miestą Leoną, iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima įtarti, kad kas nors vyksta ne pagal normas, nors ore it lietus sirpo įtampa. Bandžiau prisijaukinti miestą per pasivaikščiojimus. Jau pirmą dieną praėjau pro prieš dvi savaites sudegintus studentų atstovybės pastatus, atsidūriau taikaus protesto sūkuryje, akimis nulydėjau į kitą pusę nuskubėjusį pilną ginkluotų policininkų automobilį ir klausiausi vietos gido išpažinties apie tai, kad, tam tikriems žmonėms išgirdus jo nuomonę apie tų dienų įvykius, jam grėstų ne tik būti įkalintam, bet ir pavojus žmonai bei mažutėliam sūnui. Paragavusi šviežios ant aplinkinių šlaitų išaugintos kavos, pasigrožėjusi viena įspūdingiausių katedrų Centrinėje Amerikoje, aplenkusi sostinę, rami patraukiau Granados link.
