Peru, Bolivija ar Argentina – svajonių kryptys daugeliui keliautojų – šiųmečio Dakaro dalyviams buvo tik valstybės, svetingai priėmusios 40-ąjį bekelės maratoną. Mindaugas Plukys, dvi lenktynių savaites bandęs tai vytis, tai aplenkti Lietuvai atstovaujančių sportininkų ekipažus, Rusnei Marčėnaitei pripažino – laiko suvokti šioms trims Pietų Amerikos šalims buvo per maža.
Lėkimas be atokvėpio prasidėjo dar Lietuvoje, kai bendrovės „Nissan Nordic Europe“ viešųjų ryšių ir komunikacijos vadovo Baltijos šalims M. Plukio mintyse kirbėjusią svajonę „į Dakarą“ pernai spalį balsiai išsakė jo buvęs kolega, kartą jau Dakare dirbęs fotografas Andrius Laucius. Mindaugas šiuo raliu serga jau daug metų, ir simptomai vis tie patys – vos lenktynėms prasidėjus apima nenugalimas noras kas kelias minutes visais kanalais gaudyti naujausią informaciją.
Pagal dviejų entuziastų planą šiemet viskas privalėjo būti kitaip – jie turėjo kvėpuoti lenktynėmis dieną ir naktį, tapti tais, kurių perduodamos informacijos laukia tokie pat nekantrūs Dakaro gerbėjai. Svajonei įgyvendinti tandemas turėjo vos du ir, kaip dalykiškai įvertino M. Plukys, strategiškai ne pačius palankiausius mėnesius finansinių metų viduryje, kai įmonės, be kurių paramos išsiversti būtų buvę keblu, jau seniai susiplanavusios biudžetus.
Būsimų Dakaro metraštininkų kelionės sąmata susidarė nemaža – net tikėdamiesi, kad „Nissan“ šiai ekspedicijai paskolins automobilį, išlaidoms padengti turėjo surinkti keliasdešimt tūkstančių eurų. Reikėjo įskaičiuoti akreditacijų mokesčius, kelionės bilietus, degalus, specialų inventorių. Rėmėjų atsirado tada, kai Mindaugas ir Andrius sugalvojo projekto išskirtinumą – kad iš lenktynių transliuos ne tik pastaraisiais metais jau gana įprastus tapusius trumpus interviu, bet ir pasakos apie lenktynininkų ir jų komandų gyvenimą bivake – nuo kasdienio pasirengimo startui iki kartais niekaip neateinančio poilsio laiko. Projekto #iGo2Dakar variklis užsikūrė.
