ScanpixAnksčiau jis nebūtų galėjęs nė uodo priploti, bet paskui įvyko karinis perversmas. Kaip Mianmaro hipsteris tapo partizanu, aiškinosi Charlie McCannas.
Anksti pabudęs ir apsirengęs nailonine striuke su maisto pristatymo tarnybos logotipu Htinas Lynnas (vardas ir pavardė pakeisti) sėdo ant dviračio. Nardant rytinio eismo sraute ir klausantis klientus kviečiančių gatvės maisto prekiautojų bei signalus piktai spaudžiančių vairuotojų buvo nesunku susidaryti įspūdį, kad gyvenimas komercinėje Mianmaro sostinėje Jangone grįžo į senas vėžes. Jei nekreiptum dėmesio į kiekvienoje sankryžoje stoviniuojančius kareivius, beveik būtų galima įsivaizduoti, kad jokio perversmo nebuvo.
Atvykęs nurodytu adresu H. Lynnas lengviau atsikvėpė gatvių sankirtoje išvydęs stovintį pikapą su keliolika kareivių. Už kelių žingsnių stovėjo oranžinis šiukšlių konteineris. Maisto kioske kitapus gatvės užsisakęs žuvies ir ryžių salotų vaikinas išsiuntė draugams pranešimą: taikinys vietoje, kaip ir tikėtasi. Atlikęs užduotį įsitaisė ant kėdės. Bombos sprogs tik poros valandų, tad dar buvo apsčiai laiko pasimėgauti pusryčiais.
Iki vasario, kai Mianmaro karinės pajėgos užgrobė valdžią iš demokratiškai išrinktos vyriausybės, H. Lynnas visai nepriminė partizano. Jis gimė 1996 m., kai karinis režimas Mianmarą kontroliavo jau pusketvirto dešimtmečio. Kadangi generolai valdė visiškai nekompetentingai, šalis buvo nuskurdusi ir izoliuota. Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai kitų besivystančių valstybių gyventojai pradėjo naudotis mobiliaisiais telefonais, Mianmare net laidinis ryšys vis dar buvo laikomas prabanga. H. Lynno teta gerokai pralobo leisdama kaimynams už pinigus skambinti savo laidiniu telefonu.
