Už oficialaus Belgijos ir visos ES fasado slepiasi pašėlusi dvasia. IQ biuro Briuselyje vadovas Evaldas Labanauskas pasakoja apie šio miesto vietas, kurias neatpažįstamai pakeitė pandemija.
Šį tekstą pradėjau rašyti grįžęs iš vieno Briuselio muziejų. Galbūt vakarop dar būtų galima planuoti užsukti į kokį barą – terasoje pasišildyti pirmaisiais pavasario spinduliais gurkšnojant sodrų tripelį. Vėliau gal patraukti į šokiais ant stalų pagarsėjusį Pluxą, grįžtant gerokai po vidurnakčio, žinoma, sustoti kokio kebabo ir gurkšnojant naktinėje parduotuvėje įsigytą alų linguoti namų link, vis dar sutikti įsilinksminusių praeivių ar pro „mezonų“ langus stebėti besitęsiančius vakarėlius. Ne, to nepavyks – COVID-19, karantinas, komendanto valanda.
Bet pradėkime nuo pradžių. Pirmą kartą Briuselyje apsilankiau dar 2003 m., pačioje žurnalistikos karjeros pradžioje – jau tada į akį krito šio miesto margumas ir laisvumas: vidurdienį alutį gurkšnojantys senoliai, labai svarbius vaidinantys jaunieji eurobiurokratai ar į savo užeigas kviečiantys arabų kilmės belgai; sankryžoje aistringai besibučiuojantys vyrai ar čia pat prieš Irako karą protestuojantys jaunuoliai, kurie vakare įsigudrina ant juos vaikusių policininkų automobilių užrašyti „No War, No Peace, Fuck the Police“.
