Somalilandui siekiant pripažinimo, iššūkį valdžiai meta rytinėje šalies dalyje vykstantis sukilimas. Liamas Tayloras susitiko su nepriklausomybės šalininkais ir priešininkais.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Somalilande Nacionalinę dieną lydi džiaugsmas, iškilmės ir karinės mašinos. Gegužės 18-ąją sostinėje Hargeisoje prezidentas ir kiti aukšti asmenys iš tribūnos stebėjo kasmetį paradą, o policija bandė sulaikyti džiūgaujančią minią. Pro šalį žygiavo akrobatai, ugnies rijikai, dviratininkai ir futbolininkai, narve ratus suko suglumęs liūtas, apsiaustas raudona, balta ir žalia valstybine vėliava. Paskui pasirodė pakrančių apsauga ir kareiviai, ugniagesių ir policininkų automobiliai, o galiausiai šarvuoti sunkvežimiai – kiekvienas apginkluotas vis kraupesniais ginklais. Bendrai paėmus, tai buvo įspūdingas valstybės turto sąrašas.
ShutterstockTiesa, Somalilandas kaip valstybė matyti tik iš vidaus. Ji savarankiškai tvarkosi nuo 1991 m., kai po kruvino pilietinio karo atsiskyrė nuo Somalio. Šalis negali pasigirti nepriekaištinga demokratija ar saugumu visuose regionuose, bet pagal šiuos kriterijus jai sekasi nepalyginti geriau nei sueižėjusiai valstybei, kurią ji paliko. Daugeliui iš 6 mln. gyventojų Somalilandas davė paragauti nabad iyo caano (somališkai – „taikos ir pieno“) skonio. Ji turi vyriausybę, rinkimus, kariuomenę, teismus, valiutą ir pasus. Tačiau žemėlapiuose jos sienos braižomos neužtikrinta punktyrine linija, o kartais ir visai nežymimos.
Londone ir Vašingtone kai kurie politikai pasisako už Somalilando suverenitetą. Tačiau Vakarų šalių vyriausybės, sumerkusios nemažai pinigų į žlungantį Somalio valstybės projektą, teigia nenorinčios pripažinti Somalilando pirmiau Afrikos šalių, o afrikiečių vyriausybės, kurių daugelis ir pačios turi problemų su separatistiniais judėjimais, nėra linkusios keisti esamos padėties.
Iki dabar. Šių metų sausį Somalilando prezidentas Muse Bihi Abdi ir Etiopijos ministras pirmininkas Abiy Ahmedas pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą – pirmąjį žingsnį link istorinės sutarties. „Etiopijai reikia priėjimo prie jūros, o Somalilandui – pripažinimo, – pareiškė M. Bihi per mudviejų susitikimą prezidentūroje. – Todėl mes sėdome prie derybų stalo.“
Prezidentas sėdėjo baltame krėsle šalia Somalilando vėliavos, o jo šiek tiek griežta laikysena išdavė jį turint oro pajėgų piloto pasirengimą. Šalies vadovas pasakė, kad pagal pasiūlymą Etiopija išsinuomos 400 kv. km pakrantės ruožą, kuriame pasistatys karinio jūrų laivyno bazę, o mainais pripažins Somalilandą. „Norime būti savo šalies šeimininkai“, – sakė jis.
Dauguma Somalilando gyventojų palaiko M. Bihi užmojus ir tikisi, kad pripažinimas atneš investicijų, tarptautinės pagalbos ir nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau daugelis nerimauja dėl neskelbiamų susitarimo detalių. Esama nuogąstavimų, kad Etiopija neatsisakė savo senų ekspansionistinių įpročių. Audalo regione, kuriame būtų pastatyta karinio jūrų laivyno bazė, žmonės ėmė protestuoti prieš šį susitarimą. Gynybos ministras atsistatydino, pavadinęs Etiopiją priešu.
Vakarų šalių vyriausybės, sumerkusios nemažai pinigų į žlungantį Somalio valstybės projektą, teigia nenorinčios pripažinti Somalilando pirmiau Afrikos šalių.
Sandoris dar negarantuotas. Turkija tarpininkauja Etiopijai ir Somaliui, kurio nuomone, šis planas pažeidžia jo suverenitetą. Tačiau atrodo, kad M. Bihi, kurio laukia sunki kova dėl perrinkimo šių metų lapkritį, tik ir tyko akimirkos, kada galės suraityti parašą. Valstybės pripažinimas pagerintų jo reputaciją, kuri nukentėjo praėjusiais metais, kai sukilėlių pajėgos rytiniame pasienyje išstūmė Somalilando kariuomenę iš Solo regiono didžiausio miesto Las Anodo ir paskelbė ištikimybę Somaliui. Tai buvo žeminantis pralaimėjimas Hargeisos politikams ir iššūkis pačiai Somalilando idėjai.
Somalio ir Somalilando vėliavos turi bendrą simbolį – penkiakampę žvaigždę, simbolizuojančią penkias teritorijas, į kurias buvo padalyti somaliečiai, kai XIX a. pabaigoje kolonijinės valstybės padalijo Somalio pusiasalį į Italijos Somalilandą, Britų Somalilandą, Prancūzijos Somalilandą (dabar – Džibutis), Britų Rytų Afriką (dabar priklauso Kenijai) ir Etiopiją.
Somaliečiai turėjo bendrą kalbą, gyvulininkystės tradicijas ir religiją – islamą, – bet niekada neturėjo vienos valdžios. Socialinį ir politinį šios tautos gyvenimą iš dalies lėmė genealogija: keli pagrindiniai klanai šakojosi į poklanius, o šie – į dar mažesnius vienetus, lyg nacionalinis genealoginis medis. Tačiau kovodami prieš kolonijinę valdžią Somalio nacionalistai ėmė svajoti apie vientisą valstybę, jungiančią visus somaliečius, – apie didįjį Somalį, arba Somaliveiną.
Būtent šios dvasios paskatintas 1960 m., po penkių trumpų nepriklausomybės dienų, buvęs britų protektoratas šiaurėje susijungė su buvusia Italijos kolonija pietuose ir sudarė Somalį. Tikėtasi, kad ateityje prie jų prisijungs ir kiti trys Somalio žvaigždės kampai, bet Somaliveinui atsirasti taip ir nebuvo lemta. 1977 m. bandymas ginklu atplėšti Etiopijai priklausančias somaliečių gyvenamas teritorijas baigėsi katastrofišku pralaimėjimu.
Naujasis Somalis turėjo ir vidaus problemų. Praėjus devyneriems metams nuo įkūrimo vyriausybę nuvertė kariuomenės vadas Mohamedas Siadas Barre. Jis žadėjo sustiprinti tautą, bet jo žiaurus valdymas ją tik suskaldė. Šis autokratas uždraudė politines partijas ir įkalino oponentus, pavyzdžiui, jaunų Hargeisos profesionalų grupę, kuri buvo sukūrusi savitarpio pagalbos sistemą socialinėms paslaugoms finansuoti. Ypač skaudžiai kliuvo didžiausiam šiauriniam klanui, Isakams, todėl 9-ajame dešimtmetyje jie atvirai sukilo su Somalio nacionalinio judėjimo (SNM) vėliava.
Scanpix1988 m. Somalio šiaurėje prasidėjo tikras pilietinis karas. Vadovaujama M. S. Barre žento, Somalio kariuomenė nužudė dešimtis tūkstančių Isakų: bombardavo jų namus, šaudė žmones gatvėse arba vykdė egzekucijas ir laidojo masinėse kapavietėse. Žurnalistai Hargeisą praminė Afrikos Dresdenu. Vienas pilotas, išvydęs miesto sugriovimo mastą, taip pašiurpo, kad atsisakė vykdyti kovinį įsakymą. Jis tiesiog skrido toliau, kol baigėsi degalai, ir nusileido Džibučio paplūdimyje.
Kai prasidėjo karas, Saado Abdi Amarrei buvo 20 metų. Ji gamino kovotojams maistą ir kartais net pati vaikščiojo ginkluota. Tačiau jos mėgstamiausias ginklas buvo poezija. Somalio kultūroje poezija kartais tampa politine kalba: įspėjimu ir įkvėpimu, pamokymu ir paraginimu. Kai neseniai susipažinau su S. A. Amarrei vienoje Hargeisos meno galerijoje, ji padeklamavo savo pirmąjį gyvenime parašytą eilėraštį.
„Kai mūsų žemė virsta dulkėm, kai mūsų žemė dega ugnimi, – kalbėjo ji. – O, mano tauta, kaip gerai aš skausmą tavąjį jaučiu.“ Ji parodė sau į širdį, paskui į įsivaizduojamus klausytojus, tarsi vis dar juos matytų: išsekusius kovotojus, sukilusius prieš diktatūrą. Ji deklamavo žodžius tarsi užkalbėjimą: kiekvienoje eilutėje užtęsdama balsį, bet nepakankamai ilgai, kad eilėraštis virstų daina. Paskutinėje eilutėje ji kreipėsi į patį M. S. Barre: „Tegul tave paliečia pragaištis ir uraganai.“
1991 m. M. S. Barre administracija žlugo, o šiaurėje valdžią perėmė SNM. Tačiau Hargeisa liko sugriauta. „Visi remontavo savo arba kurį nors kitą namą, – prisimena vienas buvusių SNM vadovų Bobe Yusufas Duale. – Didžiausią triukšmą keldavo plaktukai ir vinys.“
B. Y. Duale yra istorikas iš pašaukimo ir užkietėjęs kolekcininkas. Savo namuose Hargeisoje jis saugo žodinės poezijos archyvą, įrašytą į magnetofono kasetes, – eilėraščius, kuriuose gausu aliuzijų ir pasipriešinimo. Ant vienos sienos kabo neperšlampamas paklotas, ant kurio jis miegodavo miške karo metais, ant kitos – senas diržas.
ScanpixPasak jo, SNM siekė ne atsiskirti nuo Somalio, bet jį išlaisvinti. Tačiau 1991 m. žmonės jautėsi jau pakankamai prisikentėję. Sukilėliai ir šiauriniai klanai susitiko aptarti ateities, o lauke susirinkusi minia skandavo „gana Mogadišo“, turėdama omenyje Somalio sostinę. Jie nusprendė nutraukti sąjungą su pietiniais šalies regionais ir atkurti anksčiau trumpai egzistavusią nepriklausomą valstybę. B. Y. Duale man parodė deklaracijos kopiją, atspausdintą rašomąja mašinėle ant vieno popieriaus lapo.
Šią naujai pasiskelbusią valstybę, pavadintą Somalilandu, suvienijo vietinės demokratijos tradicijos ir xeer – nerašytos taisyklės bei įsipareigojimai, palaikantys taiką tarp klanų. Pirmuosius kelerius metus konkurencija dėl valstybinio turto, pavyzdžiui, uosto, kontrolės kartais peraugdavo į atviras kovas. Kaskart vyresnieji susitikdavo ir kalbėdavosi, kol išspręsdavo nesutarimus. Somalilando gyventojai savo valstybę kūrė be išorinės pagalbos.
Šiandien Hargeisa yra mažaaukščių namų ir mieguistų popiečių miestas. Kruviną praeitį primena daugybę gyventojų pražudęs sovietinis lėktuvas MiG-17, dabar stovintis ant postamento centrinėje aikštėje. Šiais laikais miestas turbūt labiau garsėja tarptautine knygų muge, kasmet sutraukiančia tūkstančius lankytojų. Centro viešbučiai ir kavinės dūzgia nuo diasporos pinigų. Pakraščiuose piemenys gainioja ožkas tarp gyvenamųjų namų statybviečių, finansuojamų piniginėmis perlaidomis, sruvenančiomis iš Londono, Toronto ar Dubajaus.
Ekonomiką palaiko piniginės perlaidos ir gyvuliai, bet nė vienas šių gerovės šaltinių nėra duotybė.
Dalis diasporos grįžta namo. Iš Kanados parvykęs Mohamedas Isaaqas pasakojo, kad Hargeisoje jaučiasi sveikesnis, laisvesnės dvasios. Pasak jo, svetur valdžia melžia tave, o čia jis pats melžia savo kupranugarius ir nemato vargo. Jo draugas Ali Husseinas, gimęs Kardife somaliečio jūreivio šeimoje, tikėjosi įsteigti banką. Tai nelengva užduotis nepripažįstamoje valstybėje: kai kurie bankai turi gabenti pinigus į užsienį grynaisiais, nes tarptautiniai pavedimai neįmanomi.
Ekonomiką palaiko piniginės perlaidos ir gyvuliai, bet nė vienas šių gerovės šaltinių nėra duotybė. Valdžios atstovai nerimauja, kad užsienyje gimusios ir užaugusios jaunosios somalilandiečių kartos nebejaus tokio stipraus ryšio su protėvių tėvyne. O apie gyvulius pakanka paklausti Halimos Fadal Jamos, kurią sutikau ganant avis perdžiūvusiuose Etiopijos pasienio krūmynuose. Jos teigimu, pastaruoju metu lyja nepalyginti rečiau.
Daugelį užsienio investuotojų atbaido teisinė nežinomybė dėl nepripažinto Somalilando statuso, bet ne visus. Apsilankiau Berberos uostamiestyje, dar senovėje tarp graikų pirklių garsėjusiame mira, smilkalais ir cinamonu. Somalilando vyriausybė jį pristato kaip prekybos koridorių į Etiopiją, tikėdamasi pritraukti dalį jūrų transporto, šiuo metu srūvančio per Džibutį. Šį siekį remia Jungtiniai Arabų Emyratai, plečiantys savo įtaką Raudonosios jūros regione ir konkuruojantys su kitomis arabų valstybėmis. Emyratų logistikos bendrovė „DP World“ teigia investuosianti iki 442 mln. JAV dolerių į Berberos uosto modernizavimą ir specialiąją ekonominę zoną, kurioje investuotojai galės pasinaudoti mokesčių lengvatomis. Tuščioje lygumoje įsikūrę jos sandėliai gerokai kontrastuoja su baltomis miesto mečetėmis ir Osmanų laikų kolonadomis.
Daugelis Somalilando gyventojų santykinį savo pačių sukurtos valstybės stabilumą lygina su distopine Somalio karikatūra, kurios pakelėse tyko džihadistai, o jūrose plaukioja piratai ir kurioje niekas nenori gyventi. Su kiekvienu Somalilando istorijos perpasakojimu nacionalinės priklausomybės audeklas tampa vis tvirtesnis. Tačiau liko ir daug neišspręstų klausimų.
ScanpixOficiali išsilaisvinimo įvykių versija mažai ką reiškia žmonėms, gyvenantiems vakarinėje ir rytinėje šalies dalyse, už Isakų žemių ribų. Per karą kai kurie iš jų kovojo prieš SNM (vienas verslininkas iš Audalo regiono man pasakojo šį judėjimą net laikantis nusikaltėliais). Praėjusiais metais rytiniame Las Anodo mieste prasidėjo neramumai. Paaiškėjo, kad dalis gyventojų vis dėlto mieliau norėtų priklausyti Somaliui.
Somalilandiečių pretenzija į pripažinimą visada buvo grindžiama idėja, kad grįžtama prie jau buvusių sienų, o ne braižomos naujos. Šis rytinis regionas kadaise priklausė Britų Somalilandui, todėl, anot jų, jis priklauso ir šiuolaikiniam Somalilandui. Šis argumentas neįtikina rytinių klanų, nors kai kurie jų vadovai dalyvavo susitikimuose, paskatinusiuose Somalilando atgimimą. Dulbahantės ir Varsangeliai, gyvenantys netoli kolonijinės sienos, priklauso didesniam Darodų klanui, kaip ir dauguma žmonių, gyvenančių Puntlande – kitapus rytinės Somalilando sienos esančiame Somalio autonominiame regione, kuris iki 2007 m. kontroliavo Las Anodą. Vietos gyventojai nemato priežasties paisyti kolonistų nubrėžtų ribų.
Galbūt juos būtų pavykę įtikinti, jei tik Somalilandas būtų užtikrinęs saugumą ir investicijas. Tačiau vietoj to pasipylė žmogžudystės: ginkluoti asmenys, kurių niekada taip ir nepavyko išaiškinti, dėl neaiškių priežasčių šalino politikus, žurnalistus, dvasininkus, vadovus ir verslininkus. Dauguma žmonių, su kuriais susipažinau Las Anode, dėl žudynių kaltino Somalilando valdžią, bet ši kaltinimus atmeta. Taip pat girdėjau skundų, kad visi turtai sutelkti Hargeisoje (šią nuoskaudą turi dauguma už sostinės ribų gyvenančių žmonių, nepriklausomai nuo klano). Keliskart jie bandė suformuoti atskirą administraciją, lojalią Mogadišui.
*****susije*****
Kantrybės taurė persipildė 2022 m., kai buvo nušautas iš mečetės išėjęs jaunas politikas. Netrukus po šio įvykio Somalilando pajėgos apšaudė protestuotojus, įsiutusius dėl jo mirties, o paskui pasitraukė iš Las Anodo. 2023 m. vasarį vietos vadovai pareiškė, kad „niekada nepritars separatistinei (Somalilando) programai ir joje nedalyvaus“, ir paskelbė ištikimybę Somaliui. Prasidėjo karas.
ShutterstockSomalilando kariuomenė kelis mėnesius bombardavo Las Anodą. Daugiau kaip 150 tūkst. žmonių pabėgo iš namų. „Kai čia atvykau, miestas buvo ištuštėjęs“, – pasakojo Fardus Ibrahim Ali, kuri pamatė karo nuotraukas socialinėje žiniasklaidoje dirbdama slaugytoja Londone. Ji parskrido į tėvynę padėti ligoninėje: slaugyti sužeistųjų, gulinčių ant grindų prie palatų.
Nesaugu buvo net pačioje ligoninėje. Per mano viešnagę praėjus beveik metams nuo tada, kai baigėsi apšaudymas, žala vis dar buvo akivaizdi. Išorinė gimdymo skyriaus siena buvo suvarpyta skeveldrų. Greitosios pagalbos automobilyje žiojėjo kulkų paliktos skylės: viena jų užmušė slaugytoją, gelbėjusią sužeistus kovotojus iš fronto linijos. Prie universiteto durų kabojo plakatas su per konfliktą žuvusių studentų nuotraukomis. Mero kabinete, atstatytame po tiesioginio artilerijos sviedinio smūgio, buvo vos spėję nudžiūti dažai.
2023 m. rugpjūtį vietos pajėgos privertė Somalilando kariuomenę trauktis ir paėmė šimtus karo belaisvių. Jie pasivadino „SSC-Khaatumo“ (raidės žymi regionus, į kuriuos pretenduoja ši grupuotė, o žodis khaatumo reiškia teigiamą arba galutinį sprendimą), o Mogadiše dirbanti federalinė vyriausybė juos pripažino laikinąja administracija.
Visi Somalilando pranašumai priklausė Isakams. O jų pranašumas yra mano trūkumas.
Į Las Anodą atvykau per vėjuotą sezoną, kai sausi gūsiai plaikstė žydras „SSC-Khaatumo“ vėliavas su balta Somalio žvaigžde bei raiteliu, simbolizuojančiu dervišus – sufijų judėjimą, XX a. pradžioje čia kovojusį prieš britų valdžią. Naujųjų simbolių buvo apstu visur: ant apyrankių ir futbolo marškinėlių, medinių prekystalių, kur prekiaujama arabinių dusūnų lapais, ir viešbučių fojė sienų. Somalilando vėliavų laikai buvo praeityje.
Vieną rytą nuvažiavau į apleistas Somalilando kariuomenės kareivines – mūrinių pastatų kompleksą už kalvų klostės. Jas saugojo saujelė „SSC-Khaatumo“ kovotojų. Dalinio vadas Mohamoudas Jama Warsame anksčiau buvo kupranugarių ganytojas. Jo sarongas plaikstėsi vėjyje. Paklaustas, kodėl kovoja, jis papasakojo apie siaubą, patirtą per miesto bombardavimą: „Mes giname savo žemes.“
Ši frazė – „mūsų žemės“ – byloja tai, ką aš, pašalietis, suprantu tik miglotai. Klanas – tai tik viena iš daugelio somaliečių tapatybės dalių. Jos reikšmė kinta, o klanų ribos niekada nebūna tokios nekintamos, kaip antropologų sudarytuose genealoginiuose medžiuose. Bet tai vis tiek svarbus veiksnys, padedantis žmonėms susivokti pasaulyje. Mano vertėjas tai iliustravo parodydamas savo poklanio narių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, grupę programėlėje „WhatsApp“. Jis žinojo 20 savo giminės kartų, ir jam tai atrodė visiškai normalu.
ShutterstockDaugelis man kartojo, jog būtų klaidinga manyti, kad politika – tai tik klano tapatybės išraiška, bet lygiai taip pat būtų klaidinga nekreipti dėmesio į jos įtaką. Paskutinį vakarą Las Anode susitikau su Garadu Jama Garadu Ali – aukščiausiuoju iš Dulbahančių garadų, arba tradicinių lyderių. „Kai nėra valdžios, mūsų atsakomybės išsiplečia, – pasakė jis man kruopščia anglų kalba. – Kai susikuria gera sistema, valdžia pasirūpina problemomis, ir ta atsakomybė sumažėja.“
Kalbėjomės jo namuose, teniso aikštelės dydžio kambaryje su auksiniais apvadais ant užuolaidų ir kėdžių. Jis grįžo į Las Anodą praėjusių metų sausį, po daugiau nei dešimtmečio tremties. Vietos gyventojai pasakojo, kad šis asmuo įtakingesnis net už „SSC-Khaatumo“ pirmininką, kurį išrinko garadų paskirti atstovai.
„Vienintelis dalykas, kuriuo galime grįsti nacionalinę valstybę, yra klanai ir jų turimas xeer„, – sakė jis, pirštais braukdamas maldos karoliukus. Tačiau kažkuriuo istorijos laikotarpiu pasitikėjimas tarp klanų suiro. „Visi Somalilando pranašumai priklausė Isakams, – aiškino jis. – O jų pranašumas yra mano trūkumas.“
Dabar fronto linija yra už 100 km, ir nė viena pusė nebegali jo išjudinti. Pasak „SSC-Khaatumo“ vicepirmininko Mohamedo Abdi Ismailo, žmonės pasirinko ne atsiskyrimą su Somalilandu, o vienybę su Somaliu. Šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad regionas galėtų grįžti į Somalilando sudėtį, nebent jėga.
Per mudviejų susitikimą Somalilando prezidentas M. Bihi teigė, kad sukilėliai rytuose yra „chaotiškas judėjimas“, apimantis elementus, susijusius su džihadistų grupuote „al Shabab“, daugiausia įtakos turinčia pietiniuose ir centriniuose Somalio regionuose. Tai neigė visi, su kuriais susitikau Las Anode. Vis dėlto, kai kurių analitikų nuomone, labai tikėtina, kad „al Shabab“ bando pasinaudoti įtempta padėtimi.
Šiaušdamasis nuo mano klausimų M. Bihi taip pat norėjo plačiau pakalbėti apie valstybes ir jų kūrimą. Jo teigimu, smurtiniai konfliktai yra „neišvengiamas visų šalių kūrimosi etapas“. Kaip pavyzdį jis pateikė JAV pilietinį karą ir neramumus Šiaurės Airijoje. „Tam ir sudaroma valdžia, – sakė jis. – Būtent tai ji ir sprendžia.“
Bet iš tiesų reikėtų nagrinėti, kaip kuriama valdžia, kaip kuriamos institucijos pasitelkiant bet kurioje visuomenėje egzistuojančias kompromiso ir konsensuso tradicijas. Šiame Afrikos kampelyje dialogo šurmulys niekada nenutyla, nors kartais jį ir pertraukia kulkų švilpesys. Juk valstybės kūrimas prasideda namie. „Pripažinimas nėra kažkas, kas egzistuoja išorėje. Jis egzistuoja mumyse, – sakė man istorikas B. Y. Duale. – Turime jį auginti.“
Liamas Tayloras yra Afrikoje gyvenantis žurnalistas.
