Gyvenimas Tailande neatsiejamas nuo sanuk, arba linksmybių filosofijos. Tai lyg nacionalinė religija, liepianti kiekvieną darbą atlikti smagiai, o dieną praleisti kaip šventę. Tačiau sanuk turi ir tamsiąją pusę – ją atskleidžia Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis.
Šiuolaikinis pasaulis iškreipė linksmybių filosofiją, ir Bankokas tapo niekada nemiegančia pramogų sostine. Joje viskas šalia: budistų šventyklos ir viešnamiai, vienuoliai ir khatoys (transvestitai), tūkstantmečių kultūra ir prarasto laiko paieškos jaunų tailandiečių glėbyje.
Siamo (buvęs Tailando pavadinimas) karaliai senovėje keisdavosi dovanomis – moterimis. Tėvams buvo garbė atiduoti savo mažą dukrą į karaliaus haremą. Neturtingiems gyventojams nekildavo dilema, ar parduoti vaikus, dažniausiai mergaites, aukcione į vergiją. Karalius Rama VI (valdė 1851–1868 m.) rašė: „Atrodo, tėvai parduoda savo dukras kaip peles pelėkautuose. Vaikai nėra tėvų nuosavybė kaip katilas ar dramblys žmogui, kad galėtų nustatyti kainą ir parduoti kaip savo turtą. Dukros turi teisę pačios apsispręsti.“ Šie žodžiai buvo pirmieji žingsniai išsilaisvinimo iš vergovės link.
Vergija Tailande panaikinta prieš šimtą metų, bet tradiciniai tajai moters sudaiktinimą ir išnaudojimą vis dar laiko natūraliu. Istorija ir socialiniai standartai lėmė, kad Tailandas laikomas sekso turizmo šalimi, daug turistų čia važiuoja kaip tik to, o vietos vyrai ėjimą į kairę laiko kasdienybės paįvairinimu ir vadina „ryžių išmainymu į makaronus“.
