Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, lapkričio 21 d.


Vidury niekur: dykumos gyvenimas Mongolijoje
Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė
(V. Bružaitės-Kazlauskienės nuotr.).

Tūkstančiai kilometrų bekrašte Gobio dykuma Viktoriją Bružaitę-Kazlauskienę atvedė ne tik į atokiausius Mongolijos užkampius, bet ir į Šambalą – pasaulio žemėlapiuose neegzistuojantį mistinį miestą, į kurį patenkama su visai ne mistiniu bilietu.

Autobusui vos pariedėjus vėl atsiveria durys ir į vidų suguža bene dešimt treninguotų vyrukų bei ryškiaspalviais drabužiais vilkinčių moterų. Skubriai tarp pirštų sklaidydami banknotus, jie klausiamai žvelgia į kiekvieną keleivį. Praeina kelios minutės, kol suprantu, kas vyksta. Netrukus ir mes, nors ir ne be vakarietiško nerimo, pasinaudojame šios improvizuotos valiutos keityklos paslaugomis. Rankose vartau tugrikus ir sveikinuosi su Mongolijos didvyriu Čingischanu.

Šalis, kuri patenka į pasaulio didžiausių pagal užimamą plotą valstybių dvidešimtuką, tačiau gyventojų turi mažiau nei Lietuva. Jau pirmieji mūsų kelionės Mongolijoje kilometrai lydimi stepių tuštumos, į kurią retkarčiais įsiterpia tolumoje baltuojančios jurtos. Iš autobuso išlipame Darchane – trečiame pagal dydį Mongolijos mieste, kuriame turizmas anaiptol neklesti. Užlipusi ant kalvos ir žvelgdama į horizontą randu tik vieną šio miesto apibūdinimą – vidury niekur. Kiek akys regi plyti kalvota žvyru padengta tuštuma, kurią kerta vienintelis kelias į Ulan Batorą. Žingsniuodami dulkėtais kelkraščiais ir sekami smalsių vaikų akių ar jau penktą kartą pro mus pravažiuojančio automobilio vairuotojo, jaučiamės, lyg grįžę pusšimčiu metų į praeitį sovietmetyje.

Tiesa, pagrindinė Darchano gatvė reprezentatyviai tvarkinga, o pastatų fasadai dekoruoti įvairiomis geometrinėmis figūromis. Tačiau lendant gilyn į kiemus dailūs balkonai virsta aptrupėjusiais skurdžios buities žymekliais, papildančiais slogią requiem gyvenimui atmosferą. Tačiau vietiniai nepanašūs į viltį praradusius ar į alkoholį įklimpusius piliečius. Vakare bare su nerimu ištiesiu ranką pirmo šokio pakvietusiam mongolui, bet baiminuosi be reikalo – vietos vyrai pasirodo esantys puikūs šokėjai. Nustebina ir tai, jog bare nuolat skamba tradicinė muzika. Tiek jauni, tiek vyresni lankytojai garsiai pritaria atlikėjui ir sukibę į poras sparčiai sukasi šokių aikštelės viduryje. Tai būdinga ne tik šiam stepių kampeliui: mongoliška tradicinė muzika ir vėliau lydės visur – nuo kavinių iki automobilių.

2018 06 19 11:25
Spausdinti